Šiandien, 2017-ųjų rugsėjo 18-ąją, kaip ir kiekvieną mėnesį į savo sueigą rinkosi Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities senjorų klubo MES nariai.
Malonus sutapimas: kaunietis LŽS ir NŽKA narys, produktyvus rašytojas Juozas Kundrotas tiesai iš spaustuvės atsivežė prieš porą valandų baigtą spausdinti jo apysaką, kurią padovanoji kolegoms. Beje, šios knygos dailininkas LŽS ir NŽKA narys, senjorų klubo MES pirmininkas Vladimiras Beresniovas.
Pirmasis kolegos J.Kundroto kūrinį, kai jis buvo atiduotas spaustuvėn, perskaitė Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Povilas Antanas Kaunas, puikus mūsų internetinės svetainės bendradarbis. Pateikiame keletą jo minčių, perskaičius Juozo Kundroto apysaką ,,Vieno knygnešio diena“.
***
Kiekvieno kūrėjo pagrindinis tikslas savo prasmingoje egzistencijoje tautos sąmonėje palikti kuo gilesnius intelektualinės saviraiškos pėdsakus. Vienų jie būna ne tokie ryškūs, bet mūsų palankiai vertinami ir gyvena dešimtmečius, kitų, net prabėgę šimtmečiai neįstengia paskandinti užmiršimo dulkėse ir net drįsta belstis į Klasikos duris.Šiandien dar sunku vertinti žurnalisto ir rašytojo Juozo Kundroto paliekamų pėdsakų gilumą, nes jo kūrybos žaizdras ir toliau kibirkščiuoja ryškiomis, nei trupučio neblėstančiomis žiežirbomis Juolab, kad dabar jis tampa vis reiklesniu ne tik analizuojančiai temai, bet ir sakinio struktūrai, žodžiui, jo skambesio suderinamumui su tekstu. O užmojai… Dabar jau beveik kiekvienais metais rašytojas ir žurnalistas mus džiugina nauju kūriniu, nauja solidžia knyga. Spaustuvė („Morkūnas ir Ko“) tik vakar baigė spausdinti apysaką „Viena knygnešio diena“, o šiandien savo eilės jau laukia kita knyga – romano „Kryžius nuo knygnešio kapo“ maketas!
TIKROJO KELIO BEIEŠKANT
Knygnešystė. Ši tema autorių pavergusi jau prieš daugelį dešimtmečių. Nuo tos akimirkos, kai sovietinės okupacijos metu, dar paauglys, slapta perskaitė Petro Rusecko „Knygnešio tragedija“, kuri tuomet ne vieną gailesčio ašarą išspaudė. O pradėjęs krimsti sprangią žurnalisto duoną, jis vėl prisiminė šią knygą, tėčio kadaise išsakytus šykščius prisiminimus ir apie jų – Gilučių – kaimo knygnešį Petrą Gudelį, iš kurio senelis irgi ne vieną knygelę buvo nupirkęs. Ir davė sau žodį apie šį žmogų iš didžiosios raidės būtinai kada nors parašyti. Bet delsė, tuo pačiu vis atkakliau ardamas knygnešystės „dirvoną“. Jis stengėsi perprasti šio unikalaus reiškinio Lietuvoje ne tik atsiradimo priežastis, bet ir pačių knygnešių pasišventimo lietuvių kalbai motyvus, ryžtą – juk jie gerai žinojo, kad už lietuviškos spaudos, knygų gabenimą per sieną gali būti ištremti į Sibirą arba pasienyje net žūti. Bet savo kilnios misijos neatsisakė.
Pirmieji bandymai apie Petrą Gudelį ką nors daugiau sužinoti iš šio kaimo žmonių buvo nesėkmingi (išsamiau – apysakos „Viena knygnešio diena“ tęsinyje „Aliuzija, arba Pažinti knygnešį“). Nesėkmingų bandymų gvildenti šią temą buvo ir daugiau. Čia reikia prisiminti jau daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų „Minties“ leidyklai autoriaus šią tema paruoštą knygą ir skyriaus redaktoriaus išsakytą nuomonę, kad „Tavo knygnešiai atsiduoda buržuaziniu raugu. Juos reikia gaivinti „iskrininkais“, tereikia pasivaikščioti jų keliais ir dar tų, kurie platino garsųjį Markso „Manifestą“… („Aliuzija, arba Pažinti knygnešį“ 130 psl.). Labai norėdamas knygos leidimo, autorius paklausė redaktoriaus patarimo ir ryžosi ją „gaivinti“… Bet pagimdyta viena pirmųjų J. Kundroto svajonių buvo neatpažįstamai suluošinta. Ir dabar autorius jos net neprisimena kitose knygose pateikdamas išleistų knygų sąrašus. Bet gerai, kad panašūs faktai neišblėso iš atminties ieškant tikrojo kelio į sėkmingai pradėtus arti jau pradėjusius užželti knygnešių epochos dirvonus. Ir pasidaryti išvadą, kaip tą vagą gilinti.
KIEKVIENAS FAKTAS – AUKSO GRYNUOLIS
Likimas lėmė mums prieš daugelį dešimtmečių susitikti tik atkurto Jonavos rajono laikraščio „Jonavos balsas“ redakcijoje. O po kelių bendravimo akimirkų, kaip nekeista, pradėjome vienas kitą net iš pusės žodžio suprasti. Kartą išgirdęs, kad jį labai domina Jonavos, Kėdainių rajonų kaimuose dar neužmiršta legenda apie liaudies skulptorių Vincą Svirskį ir ten, prie vienos, kitos pirkios, pakelėse, dar yra išlikusių jo pastatytų kryžių, pasisiūliau tas vietas kartu aplankyti, nes redakcijoje dirbau fotografu. Jis mielai sutiko.
Buvo dar dešimtys panašiu tikslu išvykų, bet ši – labiausiai įstrigusi atmintin, nes parodė, su kokiu atsakingumu ir didžiuliu dėmesiu jis vertina kiekvieną išgirstą naują faktą, detalę apie būsimą savo rašinio herojų, juolab laiko bėgsmas bendraamžių atmintyje jau ir jas baigia skandinti. Štai, kad ir Pakruostės kaime susitikime su tuomet dar kol kas šviesaus proto senute Liudvika, labai gerai menančią skulptorių, nes ir jos kieme vieną kryžių skaptavusį. Tuomet žurnalistas savo klausimais net ištisas valandas ją beveik užkamavo – kaip tuomet atrodė Vincas Svirskis, kokio jis buvo ūgio, kokios spalvos ir šukuosenos plaukai, ką valgė, su kuo bendravo, apie ką kalbėjo ir t.t ir t.t. O jau vykstant į namus ir paklaustas, gal ruošiasi skulptoriaus paveikslą tapyti, atlaidžiai šyptelėjęs, pasakė:
– Žinoma. Tik ne dailininko teptuku, o žurnalisto plunksna.
Ilgai teko laukti mūsų išvykos rezultato – devynių vaizdų legendos apie Vincą Svirskį „Po kryžiaus ženklu“, nes sovietiniu laikotarpiu tokių kūrinių leidyklos nepageidavo. Todėl rankraštis ir tūnojo stalčiuje, laukdamas savo valandos. Tiesa, 1989 metais, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, kai dar tik sprendėsi jos likimas, vieną legendą vis tiktai išdrįso išspausdinti „Nemuno“ žurnalas tuometinio jo vyriausiojo redaktoriaus Laimono Inio iniciatyva! (Knyga skaitytojus pasiekė 1990 metais net 25.000 egz. tiražu!) Ją išleido “Varpo” akcinė spaudos bendrovė. Kadangi knyga buvo nedelsiant išpirkta, dalį pelno, gavus už parduotą knygą, „Aušros“ spaustuvės (direktorius R. Markovas) ir leidyklos kolektyvai vieningai nutarė pervesti į Lietuvos blokados fondo atsiskaitomąją sąskaitą Nr. 4700715, į kiekvieną knygos egzempliorių apie tai įdedant skrajutę. Beje, legendoje yra nemažai užuominų ir apie knygnešių žygdarbius.
O ar buvo knyga patenkintas jos autorius?
Turbūt, nelabai. Ir todėl, kad užrašų knygelėse liko dar nemažai labai įdomių, bet legendose nepaminėtų faktų, net siužetų – tik tas jį paskatino vėl sėsti prie rašomojo stalo, dar kartą permąstyti legendinio skulptoriaus gyvenimą. O po kelių metų (2006 m.) mus pasiekė jau solidžios apimties Legendų romanas apie Vincą Svirskį „Kryžiau, prikalęs mane“.
Šioje knygoje žymiai daugiau dėmesio skiriama 1863 metų sukilimui ir jo rūsčioms pasekmėms, to meto kaimo buičiai, papročiams, tarpusavio santykiams. Garsių asmenybių, kaip vyskupo M. Valančiaus, dailininko M. E. Andriolio, švietėjo M. Katkaus, knygnešių įtaka V. Svirskio besiformuojančiam charakteriui, jo pasaulėžiūrai. Romane labai motyvuotai keliami esminiai žmogaus egzistencijos – orumo ir niekšybės, sąžiningumo ir išdavystės – klausimai, aktualūs ir XXI amžiuje. Beje, kol knyga pasiekė skaitytojus, jos dar tik rankraščio meninė branda buvo „patikrinta“ laikraščio „Lietuvių balsas“ (Čikaga, JAV) 2005 metų literatūriniame konkurse. Ir tapo laureate!
Knygnešystės Lietuvoje – unikalaus reiškinio net Europoje! – temai rašytojas jau buvo paskyręs ne vieną knygą, o apie tėviškės knygnešį Petrą Gudelį tarsi pamiršo.
– Ne, nepamiršau, – paklaustas, kodėl apie jį nerašo, atsakydavo J. Kundrotas. – Bet kol kas, geriausiu atveju, išeitų tik apsakymėlis… Todėl dar reikia laukti.
Jo sumanymuose jau buvo gimęs planas apie Petrą Gudelį parašyti net apysaką. Ir norėjo, kad siužeto veiksmas tęstųsi tik vieną dieną, bet būtų tarsi visos epochos atspindys!
Argi įmanoma tokį užmojų įgyvendinti jo, kaip žurnalisto ir literato, pastangomis?
Kiekvieni metai, net kiekviena žurnalisto ir literato diena, būdavo grindžiama įtemptu darbu. Ir deramai įvertinta – 2007 metais nenuilstamam plunksnos darbininkui buvo įteiktas medalis „Už nuopelnus žurnalistikai“, tais pačiais metais ir Kauno meno kūrėjų asociacijos premija. 2009 metais suteiktas „Žurnalistikos riterio“ garbės vardas. Dar po kiek laiko – Vytauto Gedgaudo premija. Per šį laikmetį greta kitų įdomių, išliekamosios vertės turinčių dokumentinių studijų ( „Jeseninas. Poeto triumfas ir tragedija“, „Gyvenimas kaip legenda“ biografinė apybraiža apie P. Orientaitę, „Atsigręžęs į šviesą“ biografinė apybraiža apie S. Santvarą, „Pašaukimas – žurnalistika“ apie žinomų žurnalistų Teklės ir Vido Mačiulių gyvenimą, kūrybinę ir visuomeninę veiklą, profesinį pašaukimą, „Pilnatvė“ biografinė apybraiža apie J. Laurinavičių ir kt.), jis „gyveno“ ir su knygnešiais. 1990 metais išleido apybraižų knygą „Knygnešių šventa gadynė“, romanų trilogiją (2004 metais romaną „Sakmė apie knygnešį“, 2006 metais legendų romaną apie Vincą Svirskį „Kryžiau, prikalęs mane“, 2008 metais romaną „Įskelti titnagą“). Šį nuostabi romanų trilogija 2010 metais pelnytai buvo įvertinta Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos įsteigta net Vaižganto premiją! Tai, be abejo, jį paskatino atiduoti duoklę ir tėviškei – pagaliau „prakalbinti“ žemietį knygnešį Petrą Gudelį.
SĖKMINGO KELIO PRADŽIA IR PABAIGA
… Dar vos brėkštant Petras Gudelis, pagaliau įsukęs vežimą į gimtųjų namų kiemą, kol kas lengviau neatsikvepia. Pirmiausia prieina prie suprakaitavusio arklio, pakelia jo vieną koją, kitą. Domisi, ar jo ištikimo palydovo ir talkininko kanopose visi uknoliai, ar nuo didelio skubėjimo, labai blogo grindinio, neišsilakstę. Viskas gerai. Dabar, įstūmęs ratus į pašiūrę, imasi svarbiausio darbo – vežime lupa antrinį dugną, po kuriuo Tilžėje buvo suslėpta spauda ir užmozuota moliu, apibarstyta pelais. Nors kiemas kol kas skendėjo ramybėje, niekas niekur nė krepšt, bet vis tiek apsidairo – ar nestebi iš kokios kertės negera akis? Instinktyvus atsargumas jį tebelydi nuo pat užkardos. Ir tiesiog pagaugais nueina čia pat, medyje, prasnūdusios varnos netikėtas sukvarksėjimas, į ką anksčiau net dėmesio nekreipdavo…
Tokiu pirmu lakonišku vaizdu apysakos autorius sudomina skaitytoją, ir jį jau nepaleidžia iki pat paskutinio puslapio. O čia dar kita maloni ( ir būtina!) staigmena – apysakos tęsinys „Aliuzija arba Pažinti knygnešį“!
Sugrįžusį iš Tilžės, pirmoji jį pasitinka žmona Kristina, „langus pražiūrėjusi ir kelią, kuriuo sugrįžtama“. Ir jos netikėtas klausimas: „ Ar tu ko nors bijai?“.
– Kodėl klausi? – sukluso Petras. – Jei bijočiau, neprasidėčiau.
O vienas sau pagalvojo: jau pati mintis apie kelionę ima kaitinti jausmus. Dar atšlaime, o paširdžiuose jau tvinksi. Bet šito nesako“.
Įtikinamai pavaizduotas Petro gerai pažįstamo kunigo Benedikto Krištaponio, tuo metu klebonaujančio Adutiškyje, Švenčionių apskrity, pasiuntinio Augustino Janutėno apsilankymas pas P. Gudelį „lietuvišku druku drūkavotų“ knygelių, elementorių atvežti, dar Žaslių traukinių stotyje jo atsisakymas važiuoti fajetonu, kurio vežikas, atseit, žino, pas kokį Gudelį keleivis vyksta.
Įdomus, įtikinamas P. Gudelio per išpažintį susitikimas su klebonu Kazimieru Kybeliu ir vėliau jų pokalbis apie draudžiamą lietuvišką spaudą klebonijoje jau dalyvaujant Benediktui Krištaponiui. Pagaliau P. Gudelio pasakojimas svečiui apie dviejų žandarų netikėtą apsilankymą, jų įnirtingas uždraustos lietuviškos spaudos paieškas ir… moterų sumanumą. „ Ar įmanoma po tokios kratos, grasinimų, dar žinant, kad žandarai nepaliks ramybėje, vėl atsigauti, atsitiesti? – tada paklausė Augustinas“. Ir Petras prisipažino, kad „Iš pradžių galvą užgula visokios mįslės. Bet praeina kiek laiko ir vėl darai, ką buvai daręs – iki kitos kratos…“
Įtikinamas vyrų svarstymas, kaip A. Janutėnui grįžti atgal į Adutiškes – iš Žaslių, Kaišiadorių ar Vievio geležinkelio stočių, vėliau, jau dardant vežimu, jų svarstymai apie kunigų indėlį išsaugojant lietuvybę, kad jie „kaip kokie liktarnos, aukštai iškeltos“ ir kad jie „ jeigu ko imasi, tai padaro iki galo“. Pagaliau jų labai atsargus atvykimas į Vievio geležinkelio stotį, atsisveikinimas. Ir P. Gudelio abejonės, jau grįžtant į namus, ar Augustinui pasiseks sėkmingai pasiekti Adutiškes.
P. Gudelis apie tai nesužinojo…
Bet prabėgus daugiau kaip dviem dešimtmečiams, Augustino pasakojimą apie tai užrašė ir paliko S. Butkus . (Knygnešys I t. Sudarytojas P. Ruseckas):„… man teko per naktį laukti stoty.
Kada rytą traukinys atėjo, ir aš, nusipirkęs bilietą ir užsivertęs ant pečių savo maišelį su knygomis, ėjau pro duris laukan sėsti traukinin, stoties žandaras suriko ant manęs, dėl ko savo sunkaus ryšulio neatidaviau į bagažą. Čia baisiai nusigandau ir maniau, kad mane krės, bet kai atsakiau, kad vežuos stalio darbui reikalingus įrankius ir tik nespėjęs į bagažą atiduoti, žandaras nusiramino ir išleido“.
Gerai, kad rašytojas šio įdomaus fakto savais žodžiais neatpasakojo, o leido apie tai prabilti pačiam Augustinui. Panašių faktų, kai autorius labai atsakingai vertina autentiką – to meto žmonių kalbą, tarmiškumą – yra ir daugiau. Tai apysaką daro tik įtaigesne. Ir žymiai sėkmingiau atskleidžiama to meto rūsti realybė.
***
2018 metų vasario 16 dieną Lietuva švęs savo atkūrimo šimtmetį. Iki šios nuostabios akimirkos liko visiškai nedaug laiko, todėl kolektyvuose jau šiandien prisimenami žmonės, kurie nemažai prisidėjo prie jos atgimimo, suklestėjimo. Ir galvojama, kaip juos tinkamai pagerbti. Apie tai, be abejo, galvoja ir Lietuvos rašytojai, Lietuvos žurnalistų sąjunga, Kauno meno kūrėjų asociacija. Jų sąrašuose neabejotinai įrašyta ir rašytojo, žurnalisto, Kauno meno kūrėjų asociacijos ilgamečio nario, daugiau kaip penkiasdešimt metų pašventusio knygnešių žygdarbių, prisidėjusių prie Lietuvos valstybės gimimo, analizei bei propagandai Juozo Kundroto pavardė.
Nuotraukose: (viršuje) Naujo apysako autorius Juozas Kundrotas (dešinėje) ir šios publikacijos autorius Povilas Antanas Kaunas; Knygos ,,Vienas knygnešio diena” viršelis ir jos autorius žurnalistas ir rašytojas J.Kundrotas
Vladimiro Beresniovo nuotr.