406. Vienuoliktas pasienio stulpas prie Šešupės ir sovietinė propaganda…

Prof. Aleksandras Vitkus, LŽS narys

Prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą, Rusijos kariuomenė laimėjimus dažnai panaudoja propagandos tikslams. Keliems kariams prasiskverbus į ukrainiečių gyvenvietę, stengiamasi iškelti Rusijos vėliavą, nusifotografuoti ir, jei pavyksta, kuo greičiau pasitraukti. Vėliau žiniasklaidoje paskelbiama nuotrauka ar vaizdo įrašas, turintis parodyti dar vienos gyvenvietes „išvadavimą“. Tai neturėtų stebinti nei politikų, nei istorikų. Panašią propagandinę taktiką sovietai taikė ir Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje. Vienas ryškiausių tokios propagandos epizodų – 11 pasienio stulpo istorija.

Štai kaip šį įvykį dokumentinėje knygoje „Černiachovskis“ aprašo rašytojas A. Šapirovas: 1944 m. „rugpjūčio 17 dienos rytą, septintą valandą, vyresniojo leitenanto Zaicevo kuopai iki Šešupės buvo belikę apie penkiasdešimt metrų. Įdešinę nuo šios kuopos sėkmingai kovėsi vyreniojo leitenanto Jevdokimovo kuopa <…> Kovotojai grūmėsi su vokiečiais vyras prieš vyrą, daužė juos buožėmis, badė durtuvais, naikino granatomis…“.

„Lygiai 7 valandą 30 minučių Viktorio Zakabluko skyrius pirmasis pasiekė Tarybų Sąjungos valstybinę sieną su Vokietija. Nuaidėjo saliutas iš automatų. O netrukus stiprios vyresniojo leitenanto Zaicevo rankos laikė vėjyje plazdančią raudonąją vėliavą“.

Šis įvykis buvo svarbus istorinis momentas: 1944 m. rugpjūčio 17 d. Raudonosios armijos kariai prie Šešupės, Ramoniškių ir Kudirkos Naumiesčio apylinkėse, pirmą kartą pasiekė nacistinės Vokietijos (Rytų Prūsijos) valstybinę sieną. Tikslios šio pasiekimo vietos nustatyti nepavyko.

Ttikrieji tarpukario Lietuvos–Vokietijos sienos stulpai per karą buvo sunaikinti arba dingę. Siekdama šį įvykį panaudoti, sovietų vadovybė surengė simbolinį pasienio pastatymą. Kariai paruošė simbolinį medinį stulpą, ant kurio buvo užrašytas numeris 11.

Pasienio stulpas – vienas iš valstybės sieną žyminčių ženklų. Šį pasienio stulpą 1944 m. rugpjūtį nuo buvusios SSRS ir Vokietijos sienos nuėmė 3-iojo Baltarusijos fronto 3-iojo kavalerijos korpuso kariai. Jis buvo medinis, 1 m 80 cm aukščio, nudažytas pakaitomis einančiomis baltos, raudonos ir juodos spalvos juostomis.

Kai 3-iojo Baltarusijos fronto 5-osios armijos kariai, kuriai vadovavo generolas N. Krylovas) daliniai priartėjo prie sienos, buvo duotas specialus politinis nurodymas šį faktą pažymėti demonstratyviai. 5-osios armijos kariai pasiekė Šešupę, kuri šiame ruože žymėjo sieną su Vokietija. Sovietų karinė vadovybė suprato šio įvykio politinę reikšmę: tai buvo pirmasis Raudonosios armijos pasiekimas prieškario Trečiojo reicho valstybinėje sferoje.

84-osios šaulių divizijos kariai Ramoniškių–Kudirkos Naumiesčio ruože surado pasienio stulpą su numeriu 11 ir iškilmingai jį įkasė prie Šešupės kranto. Šis stulpas kartais vadinamas simboliniu SSRS valstybinės sienos ženklu; jis žymėjo buvusią prieškario valstybinę sieną.

Kartu su kariais į pafrontės ruožą prie Šešupės atvyko fronto kino operatoriai ir fotografai. Jie fiksavo kiekvieną veiksmą: stulpo nešimą ant pečių, jo įkasimą į žemę ir šalia stovinčių karių saliutą.

Šis įvykis Maskvoje buvo pažymėtas pergalės saliutais, iškilmingais Stalino įsakymais ir masine propagandine kampanija spaudoje. Sovietų radijas plačiai skelbė „Mūsų kariuomenė pasiekė Vokietijos sieną ir atstatė 11-ąjį pasienio stulpą!“. Sovietų spaudoje, tokiuose leidiniuose kaip „Pravda“ ar „Krasnaja zvezda“, šis įvykis buvo pateikiamas su ypatingu patosu – kaip „įsiveržimas į fašistinio žvėries guolį“. Tokia informacija turėjo didžiulę psichologinę reikšmę sovietų visuomenei. Ji turėjo įteigti, kad karas jau persikėlė į pačios Vokietijos teritoriją ir kad galutinė pergalė artėja. Tačiau už propagandinių lozungų slypėjo ir kita karo tikrovė – Raudonosios armijos karių vykdytas smurtas, kerštas ir plėšikavimas priešcivilius Rytų Prūsijos bei Mažosios Lietuvos gyventojus.

Šios nuotraukos ir vaizdo įrašai, įtraukti į kino žurnalus „Dienos naujienos (rus. „Novosti Dnia“), buvo plačiai paskleisti. Jais siekta parodyti sąjungininkams – JAV ir Didžiajai Britanijai, kad Vokietijos pralaimėjimas jau arti. Nuotraukoje matyti kariai su automatais stovintys aplink stulpą; fone – upė Šešupė, o tolumoje – Rytų Prūsijos žemė.

Nors spauda skelbė pergalę, tikrovė buvo kitokia. Vokietijos kariuomenė (Vermachtas) Rytų Prūsijos pasienyje buvo įrengusi itin stiprią gynybą ir netrukus surengė kontrapuolimus. Frontas šiame ruože dar kelias savaites išliko įtemptas, o 1944 m. spalį prasidėję didesni puoliamieji veiksniai dar kartą pavertė pasienio apylinkes intensyvių mūšių lauku. Patys Ramoniškiai ir aplinkiniai kaimai patyrė karo veiksmų padarinius.

Taigi, 11-asis stulpas sovietinėje istoriografijoje tapo simboliniu įvykiu, žymėjusiu karo veiksmų priartėjimą prie Trečiojo reicho teritorijos. Sovietų vadovybę puikiai suprato vaizdo ir simbolių galią, todėl pasienio stulpo pastatymas buvo paverstas plačiai išreklamuotu politiniu spektakliu. Panašų propagandinį naratyvą Rusija naudoja ir šiandien.