Knygų mugė dar kartą įrodė – mes skaitome! Užsienio svečiams netgi atrodome dėl knygų ir skaitymo išprotėjusi šalis. Ispanų rašytojas Francesc Miralles prisipažino apstulbintas pilnutėlių salių – jo šalyje į knygos pristatymą dažniausiai ateina vos keliolika žmonių: artimieji, draugai, pora giminaičių ir vienas kitas atsitiktinis.
Vilniaus knygų mugė kasmet verčia stebėtis: eilės prie kasų, bet jokio pykčio, blaškydamiesi minioje žmonės pasimeta, bet tvyro suartėjimo dvasia.
Ir kol kai kurie mugės dalyviai tyliai guodžiasi, kad renginys iš kultūrinio pavirto į komercinį – pašoko ploto nuomos kaina, žmonės palieka didelius pinigus už knygas, šturmuojantieji „Litexpo“ parodų rūmus tomis dienomis vienu balsu tvirtina: sielai – atlaidai.
Dar vienas šiomis dienomis nustebinęs dalykas – Valstybinės kalbos inspekcijos raštas „Šeimininkės“ redaktorei. Prisipažinsiu, pamačiusi siuntėją, dar nė neperskaičiusi patyliukais pabumbėjau: geriau jau klaikias klaidas iš televizijos titrų ir spaudos „didžiųjų“ ravėtų…
„Inspekcija patikrino jūsų leidinio „Šeimininkė“ kalbą. Džiugu, kad leidinio kalba taisyklinga“, – dieviškas lakoniškumas. Paprastai tikrinamų leidinių redaktorius pasiekia priedas su išvardytomis aptiktomis klaidomis. Šįkart – jokių priekaištų!
Ačiū Ingai ir Sigitai, mūsų žurnalo kalbos puoselėtojoms, mus visus priverčiančioms ūgtelėti. Sakau tai ir „Šeimininkės“ skaitytojų vardu, nes kai pati tampu neraštingos žiniasklaidos skaitytoja, labai užjaučiu visus, kurių taip negerbia kolegos.
O kitą akimirką pasidžiaugiau… netaisyklinga kalba. Šiame žurnalo numeryje pažymime kovo 3-iąją minimą Tarptautinę rašytojų dieną. Ta proga kalbiname rašytoją Rimantą Kmitą, Knygų mugėje apdovanotą Jurgos Ivanauskaitės premija. Šiaulietiška šneka apie gimtuosius Šiaulius parašytas jo debiutinis romanas „Pietinia kronikas“ – vienas iš Lietuvos literatūrinį pasaulį sudrebinusių įvykių.„Treningai reikalingi ne tam, ka sportuotum, i ne tam, ka neturietum ko kita apsirengt’. Treningai reikalingi tam, ka jaustumeis normaliai, toks kaip visi. Nei per siūlę kitoks. Nei spalva, nei modelis, nei ten kokiepričindalai netur’ skirtis nuo to, kaip ka visi vaikšta.
Ta prasme – visi normalūs i kieti pacanai. O daba mana tai net iš tola neneš į tokį kaip visų. I tu tada esi balta varna, nesvarbu, ka su juodu treningu. Čia niera pasirinkima – arba tu turi normalų treningiuką, arba esi ablavuchs, molis, katras netaika į kiečiausias mergičkas, i nieks į tokį rimtai nežies. Viskas. Niera čia daugiau ką šneki et’“, – skaitydami apie bachūrą iš Pietinio Šiaulių rajono, turėtumėt girdėti knygos leidėjų įspėjimą: „Laikykitės, nešiauliškiai!“ O jau norminės lietuvių kalbos atstovui – siaubų siaubas.
R. Kmita kartą yra pasakojęs apie derybas su lietuvių kalbos mokytoja. Ji pasiūlė: už dešimt ne iš programos perskaitytų knygų rašys dešimtuką. Norėdamas pasigerinti pažymių vidurkį, Rimantas ėmė skaityti viską iš eilės… Pamažu formavosi skonis, supratimas, kas yra gera literatūra.
Taigi skaityti reikia. Savo valia ar kieno sugundytam – nesvarbu. Svarbu, kad tai yra būdas
išlįsti iš vidinių treningų.
Nuotraukose: Lietuvos žurnalistų sąjungos narė, „Šeimininkės“ redaktorė Dalia Juškienė ir naujas žurnalo ,,Šeimininkės” numeris