Jau trečią dešimtmetį gyvename nepriklausomoje Lietuvoje. Atrodo, jau turėjome įsisąmoninti, kad tik atmetę bet kokias politines bei asmenines ambicijas, o sutelktomis pastangomis siekdami bendro tikslo – savo šalies suklestėjimo – turėtume ryžtingai žengti priekin. Tačiau mes, kas ketvirti metai rinkdami naują Seimą, pirmiausia galvojame ne apie atliktų ir atliekamų darbų įprasminimą bei tęstinumą, o tą didžiulę, nepakartojamą šventę – rinkimus į Seimą, o vėliau ir formuojant naują vyriausybę – paverčiame žūtbūtinėmis grumtynėmis. Tiesiog klasikiniu spektakliu prie visų išsvajota vieta prie valdžios lovio. (Ech, jeigu mūsų epochoje atsirastų antrasis Gogolis!).
Gal būt tik todėl, vienu metu su Estija ir Latvija suplėšę sovietinės okupacijos šydą, šiandien nuo jų (ypač nuo Estijos), įtvirtinant programinius tautos siekius, esame beviltiškai atsilikę.
PAGALYS Į RATUS – AROGANCIJA…
Spalio 24 dienos vėlų vakarą Vyriausiajai rinkimų komisijai paskelbus rezultatus, suplaukusius iš visų daugiamandačių rinkiminių apygardų paaiškėjo, kad už konservatorius balsavo 275 tūkst. 365 rinkėjai. Tai sudarė 21,66 proc. visų atėjusių balsuoti. Taigi, šiame labai svarbiame rinkimų į Seimą etape partija jau gavo net 20 mandatų! Antra liko Lietuvos Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, surinkusi 21,55 proc. balsų ir tik treti – socialdemokratai. Konservatoriai triumfavo. Jie net neabejojo galutine pergale, nes tik jų bastione – Kaune (net septyniose vienmandatinėse rinkiminėse apylinkėse dėl teisės tapti parlamentarais rungėsi autoritetingi partijos atstovai). Tarp jų – net pats partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis su politinėje veikloje dar ne ypač pasireiškusia, bet gerai žinoma žurnaliste, LŽS nare, nepartine Audrone Jankuviene.
Taigi, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos rinkiminiame štabe jau buvo keliamos šampano taurės už pergalę, o atskiriems kandidatams sakomi palinkėjimai. Konservatorių garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis net išdrįso atvirai teigti, kad jo anūkui – partijos pirmininkui Gabrieliui Landsbergiui – užteks kompetencijos būti ministru pirmininku.
Jo nuomone, ministras pirmininkas nebūtinai turi būti visų sričių specialistu. Svarbiausia sugebėti vadovauti, telkti žmones ir aiškiai kalbėti duodant pagrindines veiklos kryptis. Be to jis jaunas, ir prieš akis dar visas brandos laikotarpis… Girdint tokius žodžius, Gabrieliaus veidas tiesiog švytėjo iš didžiulio pasitenkinimo!
Netrukus paaiškėjo, kad iš septynių net šešiose Kauno vienmandatinėse apylinkėse jų kandidatai… patyrė fiasko! Ir tik G. Landsbergis surinko daugiau balsų už savo konkurentę – valstiečių ir žaliųjų atstovę. Jo nusivylimui, nemažas rinkėjų būrys labiau pasitikėjo kauniečių vertinama autoritetinga, gabia, nepriekaištingos reputacijos ilgamete „Kauno dienos“ žurnaliste. Neabejojame, jeigu vyktų trečiasis rinkimų turas (ypač po G. Landsbergio arogancijos proveržio ir kitų jo „viražų“}, mūsų Audronė tikrai būtų pelniusi rinkėjų mandatą į šalies Seimą.
… IR NEPAGARBA KONKURENTAMS
Jau rinkimų į Seimą išvakarėse Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga iš aponentų nuolat sulaukdavo nepelnytų užgaulių. Ypač jos lyderis R. Karbauskis. Bet Ramūnas jiems atleisdavo, visą šmeižtą ir tas užgaules „nurašydamas“… rinkiminės aistros proveržiui. Tačiau kaip pateisinti politikos veterano, jau seniai išėjusio į užtarnautą poilsį, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos garbės pirmininko V. Landsbergio kaip visada su ironiška šypsenėle lūpose pastebėjimą, kad Valstiečių ir žaliųjų partija yra tik… R. Karbauskis ir jo kompanija (žurnalistės I. Makaraitytės interviu su V. Landsbergiu vienoje iš televizijos laidų)?
Gerbiamam profesoriui buvo nė motai net kelių šimtų tūkstančių rinkėjų (anksčiau jo įvardintų „runkeliais“, „šunauja“ ir kt.) pasitikėjimas politinėje arenoje iškilusia nauja partija! Prisiminkime ir kitą atvejį, kai šaliai, vėl atsikovojus nepriklausomybę, buvo renkamas pirmasis prezidentas. Tik už panašius akibrokštus, arogancija, kitų žeminimą ne jam o M. A. Brazauskui buvo patikėtos Lietuvos prezidento regalijos!Rinkėjų balsai vienmandatinėse apylinkėse ir nulėmė galutinį rezultatą – Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, surinkusi daugiausia balsų, gavo teisę formuoti naująją šalies vyriausybę. Bet norint Seime turėti stiprią daugumą, vis dėlto reikėjo koalicijos. Todėl pirmiausia, kaip ir derėjo, į pokalbį jie pakvietė antrąją vietą iškovojusią Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partiją.
Dar eidamas į derybininkų pasitarimą, Gabrielius Landsbergis žurnalistams pareiškė, kad jo viena iš sąlygų bus, kad „žalieji“ į koaliciją pakviestų ir Liberalų sąjūdį, nors puikiai žinojo R. Karbauskio nuomonę, kad su liberalais į koalicija jokiu būdu neis, nes jų programos kardinaliai skiriasi.
Po pokalbio su socialdemokratų partijos derybininkais, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga galutinai apsisprendė koaliciją sudaryti tik su jais. Ramūną, matyt, išgąsdino G. Landsbergio sunkiai suvokiamas kategoriškumas, nerealūs pageidavimai ir nepamatuota arogancija
Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partija pasitraukė į opoziciją. Kaip jie patys teigia – „stiprią opoziciją“, nes į koaliciją pasikvietė Liberalų sąjūdį, Seime turintį net 12 mandatų ir „Tvarkos ir teisingumo“ partiją, su kuria, priimant vienokius ar kitokius sprendimus, kol kas net nesikonsultuodavo. Kodėl taip? G. Landsbergis buvo konkretus ir atviras: su šia partija „mes esame per toli pagal vertybinę skalę“.
Renkant opozicijos lyderį, atrodo, niekas neabejojo, kas juo turėtų būti. Bet tie patys liberalai turėjo truputį kitokią nuomonę ir… G. Landsbergiui šio posto nepatikėjo! Bet Gabrielius į tai tik numojo ranka ir savavališkai įsikūrė erdviame Seimo opozicijos lyderio statuso vertame kabinete. Po kurio laiko liberalai vėl buvo nustebinti kitu G. Landsbergio akibrokštu – net nesitaręs su opozicijos koalicijai priklausančiomis partijomis, asmeniškai vienas nusprendė, kas galėtų darbuotis Etikos ir procedūrų komisijoje! Be to jie pareiškė, kad nori pretenduoti ir į Antikorupcijos komisijos pirmininko postą, kurio nori ir Liberalų sąjūdis. Nors naujojo Seimo ir naujos opozicijos darbas dar tik prasidėjęs, anot Eugenijaus Gentvilo, Gabrielius „ kol kas nebando telkti opozicijos, o tik ieško kaltų“. Todėl, žvelgiant į ateitį, jau dabar matosi, kad nelengva bus dirbti naujajam Seimui!
Dar neišblėsus rinkimų į Lietuvos respublikos seimą įspūdžiams, vieną išvadą jau galime padaryti – savo arogancija, kitų neįvertinimu ir net žeminimu, anūkas sparčiai lenkia savo senelį Vytautą Landsbergį.
KUO NEPATENKINTA DALIS SOCIALDEMOKRATŲ?Kodėl socialdemokratų partija, jau kuris laikas buvusi reitingų viršūnėje, per rinkimus į šalies parlamentą pasirodė taip blankiai ir smuktelėjo net į trečiąją vietą gavusi tik… 17 mandatų?
Priežasčių – daug. Be abejo, jiems nemažai pakenkė „Vijūnėlio“ dvaro istorija, „auksinių šakučių“ stebėtinai neatsakingas, aplaidus pirkimas ir kita atsakingų partijos narių ne visuomet skaidri veikla. Taip pat aplaidus pasiruošimas artėjantiems Seimo rinkimams, didelis pasitikėjimas savimi, kaip visos Lietuvos eilinių žmonių interesus ginančia partija, nors jų gerove ne visuomet labai rūpinosi.
Be to, ypač pastaruoju metu, ir pats partijos lyderis A. Butkevičius vis dažniau sulaukdavo partijos bičiulių priekaištų dėl priimamų skubotų ir abejotinų sprendimų, dažno nuomonės keitimo. Ne veltui pastabesni aponentai jau pradėjo garsiai kalbėti apie partijoje gręsiantį skilimą. Ir štai paskutinis fiasko – iš šešių kandidatų į Seimo pirmininko pavaduotojus, tik jis vienas nebuvo išrinktas!
Dalijantis ministerijomis, be užsienio reikalų ir teisingumo ministerijų, R. Karbauskis socialdemokratams pasiūlė ir socialinės apsaugos ir darbo ministerijos portfelį atsižvelgdamas į socialdemokratų prigimtinį tikslą – kurti GEROVĖS valstybę. (Tik tokia valstybė leidžia reguliuoti socialinę sferą, dirbančiųjų ir darbdavių santykius, socialinį ir materialinį aprūpinimą, darbo, sveikatos ir socialinę apsaugą, draudimą, užimtumą ir kt.). Tačiau A. Butkevičius jos kategoriškai atsisakė motyvuodamas, kad iš partijos bičiulių neatsirado norinčių šį postą užimti. Ir pageidavo Ūkio ministerijos, kurios žinioje funkcionuoja… milijonai eurų!
Štai kokia stebėtinai didelė „ištikimybė“ pagrindiniams socialdemokratijos principams!
DAUG RŪPESČIŲ IR VALSTIEČIŲ – ŽALIŲJŲ STOVYKLOJE
S. Skvernelis, tapęs Ministrų tarybos pirmininku, be didelių užuolankų pareiškė, kad į valdžios „rezervatą“ – Turniškes – jokiu būdu nesikraustys. Jis liks prestižinėje sostinės vietoje (prie pat Neries) ne taip seniai pastatytame nuosavame name. Tikrame „rojaus kampelyje“, nes Sauliui, antrą kartą vedusiam, ypač brangi šeimos idilija. Todėl naujai išrinktai valdžiai jau tapo tikru galvos skausmu, kaip organizuoti Ministrų tarybos pirmininko apsaugą.
Pabudo ir S. Skvernelio oponentai. Jie vėl pradėjo domėtis, kaip šiam pavyko ir dar tokioje vietoje rasti laisvą valdos sklypą, nes, anot Nekilnojamo turto ekspertų, tokio sklypo ir dar tokioje vietoje, rasti neįmanoma. Ir už kokius pinigus jis pastatytas, nes Ministrų tarybos pirmininkas nesuko verslo, kasmet nešančio milijonus eurų. Pradėjęs dirbti Trakų rajono policijos komisariato kelių policijos inspektoriumi, pamažu, bet užtikrintai kopė karjeros laiptais.
Po kurio laiko buvo pakviestas į Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos viešosios policijos kelių policijos tarnybos Organizacinį skyrių, paskiriamas Lietuvos viešosios policijos biuro Eismo priežiūros tarnybos kelių patrulių rinktinės komisaru, Lietuvos policijos eskortavimo rinktinės komisaru, Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos viršininku, Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotoju, generaliniu komisaru, pagaliau Lietuvos respublikos vidaus reikalų ministru. O štai šiemet, lapkričio 22 dieną, pagaliau tapo ir Lietuvos respublikos ministrų tarybos pirmininku. Taigi, S. Skvernelio kelias į valdžios viršūnes ėjo tik per policiją ir, kaip niekam kitam, tiesus tarsi strėlė.
Tiesa, dar 2011 metų pavasarį, jam tapus policijos generaliniu komisaru ir FTB pareigūnams pasidomėjus, iš kur sukaupė tokius finansus statyti namą, šis atsakė, jog pareigūnų turtai, kurių vertė neatitinka tarnybinių pajamų, yra visiškai normalus dalykas – policininkai gali imtis privačių verslų: dirbti taksistais, vairavimo instruktoriais, pagaliau turguose prekiauti automobiliais… O kaip dar 2008 metais savo gerovę susitvarkė buvęs Generalinio komisaro pavaduotojas Visvaldas Račkauskas? Tik padedant turtingiems giminaičiams. Vienas padovanojo 50 000 litų kiti dar 150 000 …
Gabrielius Landsbergis dar tik galanda kalaviją. Matyt, ryšis ne tik nuo S. Skvernelio galvos nukirsti dar kol kas švytinčią nekaltumo aureolę. Durklą mėgins įsmeigti ir į R. Karbauskio sielą – juk Ramūnas krovėsi turtus sėkmingai plėsdamas savo verslą daugiausia su kaimynais iš rytų. Todėl nedelsiant juo turi susidomėti Specialiųjų tyrimų tarnyba! Ir, ko gero, ne visuomet sąžiningai atsiskaitydavo su biudžetu. Pavyzdžiui, pernai jis gavo 3,8 mln. eurų pajamų, tačiau sumokėjo vos 62 tūkst. pajamų mokesčio. Tai mažiau nei 2 procentai, nors daugumai Lietuvos gyventojų taikomas 15 proc. GPM. … Taigi, spektaklis prie valdžios lovio dar tik prasidėjo. Be abejo, jis tęsis ir toliau. Tik, neduok Dieve, kad jis neišsirutuliuotų į dramą – priešlaikinius Seimo rinkimus, apie ką jau svajoja opozicija, nes finale visuomet daugiausia kenčia tik eiliniai, sąžiningi, rinkiminių pažadų suvilioti Lietuvos žmonės.
Dailininko, LŽS nario Vladimiro Brersniovo (Vlaberio) piešiniai