2016-ųjų lapkričio 10-ąją legendinis rašytojas, žurnalistas, publicistas ir keliautojas Algimantas Čekuolis atšventė savo 85-ąjį gimtadienį. Ilgametis LRT televizijos laidų vedėjas gruodžio mėnesį paruoš paskutinę programą ,,Popietė su A.Čekuoliu” ir daugiau nepasirodys ekrane. Jis nusprendė toliau rašyti tik knygas…
Žurnalo ,,Savaitė” redaktorius Laimius Stražnickas parengė interviu su Algimantu Čekuoliu.
– Ar turite ypatingų gimtadienio tradicijų?
– Atvirai kalbant, neturiu jokių. Paprastai sukviečiu prie stalo artimiausius žmones – brolius su šeimomis, keletą bičiulių.
– Po Naujųjų paliekate televiziją. Gimtadienis ar atsisveikinimas su televizija jums yra jautresnis dalykas?
– Nė vienas. Prie gimtadienių jau pripratau, o palikti televiziją apsisprendžiau dar gegužę. Vis dėlto aš esu rašytojas, nugyvenęs įdomų, audringą ir turiningą gyvenimą. Toli gražu dar ne viskas parašyta. Nežinau, kiek to laiko man duota. Dėl to negaliu eikvoti jėgų televizijai.
– Televizijoje išdirbote 27 metus. Ką gero ji jums davė?
– Išmokau dirbti tarsi laikrodis. Turiu kas savaitę parengti įdomią, Lietuvoje nenaudotą medžiagą laidai, ir niekam nesvarbu, ar yra nuotaika, ar ne, ar labiau norisi į laukus ir miškus žiūrėti, ar nėra įkvėpimo. Kai parašiau prašymą, padėjau į stalčių vieną apysaką. Rašiau ją trejus metus trūkčiojamu ritmu – tik pradedu rašyti, žiūrėk, jau reikia laidai rengtis. Apsisprendęs išeiti, kitą parašiau per mėnesį. Tad tikiuosi, kad atitrūkęs nuo tos grandinės parašysiu dar bent vieną ar dvi. Man televizija patinka. Aš iš savęs išspaudžiau viską, ką galėjau jai duoti. Daugiau nieko neturiu.
– Televizija jums buvo maloniausia veikla iš tų, kuriomis užsiėmėte gyvenime?
– Man nebuvo nemalonių periodų. Studijos Maskvos Maksimo Gorkio literatūros institute buvo labai pakilus laikotarpis. Tai labai liberalus institutas, kuriame mokėsi rašytojai, dėstė geri dėstytojai. Vienuolika metų praleidau jūroje, kaitaliodamas vandenų baseinus ir laivybos charakterį: silkių gaudymas Atlante, ruonių žūklė Baltojoje ir Barenco jūrose… Paskui prasidėjo žurnalistinis darbas, iš pradžių – Žuvų pramonės ministerijos atstovybėje Havanoje, vėliau – kitose užsienio šalyse, o 1986 metais grįžęs į Lietuvą ėmiau dirbti „Gimtojo krašto” redakcijoje. Po to atsirado televizija, kur pasisekė pasakyti savo žodį. Negaliu pasakyti nieko blogo nė apie vieną savo veiklą. Dabar patirtis mane padrąsina atsidėti kitokiems darbams. Tikiuosi, nepasikiaulinsiu ir dabar.
– Jei būtų galima pakoreguoti savo gyvenimą, ką išbrauktumėte ir ką pridėtumėte?
– Jeigu būtų mano valia, išbraukčiau visą sovietų okupaciją – kad jos tiesiog nebūtų. Tuomet man nebūtų reikėję plaukti į jūrą, kad pamatyčiau pasaulį.
– Kas yra tas jūsų variklis, neleidžiantis sustoti vietoje?
– Manau, kad ambicijos. Esu ambicingas, tėvų išmokytas viską daryti gerai ir būtinai užbaigti darbą, kad būtų galima džiaugtis jo vaisiais.
– Ką patartumėte tiems, kurie graužiasi dėl bėgančių metų?
– Kiekvieną dieną išmokti ko nors naujo. Tada nebus nė vienos dienos nuobodžios ir nereikės graužtis.
– Kas jums teikia didžiausią palaimą šiandien?
– Man didžiausia palaima, kai galiu atsisėsti prie balto popieriaus ir neturiu jokių kitų rūpesčių.
– Koks pirmasis jūsų darbas bus palikus televiziją?
– Dabar baigiu knygą „Salos ir jų žmonės”. Tai bus paskutinė knyga iš serijos, susijusios su televizija. Ir, tikiuosi, geriausia.
– Ar yra dalykų, kurių nespėjote patirti per 85 metus?
– Nebuvau, pavyzdžiui, Islandijoje. Deja, sulaukęs tokio amžiaus jau nesu itin judrus. Tačiau esu daug apie ją skaitęs, rašęs, bendravęs su islandais, net su viena pana. Žinau, kuo kvepia jos oras, koks ten kraštovaizdis. Kai apie ką nors rašai, nori nenori, imi tą dalyką gerai pažinti.
Nuotraukos ir asmeninio albumo
