Fotografijos jėga – autentiškumas, bet tai ir didžiausias ją ribojantis apynasris lyginant su kitomis vaizduojamojo meno rūšimis. Tačiau fotografijos kūriniuose taip pat esama ne vien natūralistinio sluoksnio, bet ir simbolinės, netiesioginės reikšmės, kai vieni daiktai primena kitus daiktus, tampa tam tikromis „optinėmis metaforomis“. Šitai suprato ir Panevėžio fotografijos mylėtojai, susiburdami į fotomėgėjų klubą prieš pusę šimtmečio. Tas laikas taip greitai prabėgo. Per klubo gyvavimą subrendo visa plejada fotomenininkų, įbrėžusių savo kūryba ryškią žymę ne tik šio miesto, bet ir visos šalies vizualinėje kultūroje. Tai – klubo įkūrėjas Lionginas Skrebė, darbščiosios Irena Giedraitienė, Marija Čičirkienė, originalieji Saulius Saladūnas, Stasys Povilaitis, Valentinas Pečininas, Petras Kaupelis, sumanieji Stanislovas Bagdonavičius, Algimantas Aleksandravičius ir dar didelis būrys jų bendraminčių. Jiems puiki vieta pateikti savo kūrybines ataskaitas-ekspozicijas yra Panevėžio fotografijos galerija.
Štai dar labai šviežia atmintyje yra šiemetinė birželio 29 – rugpjūčio 7-ąją galerijoje vykusi paroda „Aukštaitijos fotografija 2016. Laiko ženklai“. Parodos organizatoriai kvietime teisingai pastebėjo, kad „gyvename be galo įdomiu laiku. Laiko ženklai, kuriuos stebime, fiksuojame, įprasminame, savo ruožtu įprasmina mus pačius.“ Kaip rašė mūsų šviesios atminties optinio meno žinovas Skirmantas Valiulis, „Panevėžys – labai kūrybingų fotografų miestas.“ Tačiau, pasak kritiko, akademinis Vilnius žiūri į provincijos maištautojus gana įtariai. Tiesa, buvo metas, kai „ant rankų nešiojo“. Mat, tada reikėjo suburti visus fotografus į kūrybinę Draugiją.
Neatsimenu, kad mes Draugijos organizaciniame komitete, kur teko drauge dirbti, būtume „ant rankų nešioję“ Lionginą Skrebę, bet jo indėlis į šios organizacijos kūrimą yra neabejotinai svarus. Todėl ir šiandien džiugu jį matyti spinduliuojantį išmintimi ir nuveiktasis darbais tarp Panevėžio fotografijos kūrėjų.
Apie panevėžiečius fotografus Skirmantas Valiulis 2000 metais išreiškė tokią nuomonę: „Bet kitaip kaip fotografijos meno judintojais, plėtėjais, gal net maištininkais sunku pavadinti dabartinius panevėžiečius.“ Vienu didžiausių maištininkų S. Valiulis įvardino A, Aleksandravičių. Dar pridėtume ir keletą kitų – ypač Saulių Saladūną. Iš jo serijų įdomiai išsiskiria viena naujesnių – „Plokštumos“. Į ją įsižiūrint, kilo palyginimas su iš Panevėžio krašto kilusio tapytojo Kazimiero Žoromskio (1913 – 2004) kūryba (Nuotraukoje viršuje, P.S.Krivicko nuotr.). Kokį iš senų sienų spalvų kompozicinį žaismą teptuku išgavo dailininkas, labai panašiai sugebėjo fotografinėmis priemonėmis sukurti Saulius Saladūnas (Nuotraukoje kairėje). Tai tampa akivaizdu lyginant abiejų kūrėjų darbus.
Įdomu, kad Sauliaus Saladūno serijoje „Plokštumos“ menotyrininkas Virgilijus Kinčinaitis įžvelgė analogijų su Marso fotografijomis: „Fotografas, kaip tikras archeologas ir apleistų statinių žvalgas, iššniukštinėjo, išlandžiojo, perėjo ir perlipo senuosius Vilniaus kvartalus ir sukūrė neįtikėtinai estetiškų, abstrakčių fotografijų seriją. Šiame naujame autoriaus cikle man įdomiausia yra tai, kaip mums kasdien matomas, laiko nušiurentas Vilniaus senamiesčio sienos fragmentas transformuojasi į begalybėje nutolusį Marso peizažą“ (Nuotraukoje apačioje, dešinėje).
Beje, su kolega Sauliumi mėginome nustatyti, ar tarp jo giminaičių nėra buvęs garsus JAV žurnalistas Johnas Strohmeyeris (1924-2010). Jį man teko sutikti Aliaskoje 1989 metais. Daug klausinėjęs apie Lietuvą, prisipažino, jog pats yra gimęs Bostono lietuvių Saladūnų šeimoje ir krikštytas Vytauto vardu. Kai jam buvo vos penkeri, miręs tėtis. Mama vėliau ištekėjusi už vokiečio Strohmeyerio, posūniui suteikusio savo pavardę.
Mokytojams buvę sunku ištarti lietuvišką vardą, tai ėmė vadinti tiesiog Johnu. Taip buvo įrašytas ir į dokumentus. Johnas Strohmeyeris yra kol kas vienintelis lietuvių kilmės žurnalistas, pelnęs aukščiausią JAV profesinę Pulitzerio premiją.1972 m. taip įvertinti jo rašiniai laikraštyje Bethlehem Globe-Times apie sunkų darbą Pensilvanijos plieno lydyklose. Daugiau Vytauto Saladūno neteko sutikti, bet esama rimtų prielaidų, kad jo gimdytojai iš Panevėžio krašto yra tolimi Sauliaus Saladūno giminės.
(Nuotraukoje kairėje – lietuvių kilmės JAV žurnalistas John Strohmeyer – Vytautas Saladūnas)
Lietuvos žurnalistų sąjungos Fotosekcijos organizuotą 1962-ųjų ekspoziciją jau įsileido dailės muziejus, veikęs senojoje Vilniaus rotušėje. Kaip jaunam biurokratui, Žurnalistų sąjungos kūrybinių sekcijų vedėjui, teko dalyvauti rengiant tą parodą. Ekspoziciją palankiu gyvu žodžiu, spaudoje aukštai vertino žinomi dailininkai Stasys Krasauskas, Augustinas Savickas, pats muziejaus direktorius Pranas Gudynas.
1965-aisiais, vadinamojo “Tarybų Lietuvos 25-mečio” proga aukštoji valdžia pritarė sumanymui surengti didelę fotografijos parodą pagrindinėje Trakų pilies menėje. Pagaminti specialūs stendai, darbai klijuoti ant stiklo. Atrodė idealiai lygūs, tačiau vos penketas 50×60 cm formato lakštų svėrė tiek, kad vos buvo įmanoma atkelti. Mudu su Algimantu Kunčiumi sunkųjį krovinį pristatėme į Trakus ir sukrovėme į valtį, nes tiltų tarp salų dar nebuvo. Kai gerokai nusiyrėme nuo kranto, papūtė stiprus vėjas ir sukėlė dideles bangas, o jos ėmė virsti per valties bortus. Vargais negalais prisikapstėme iki pilies salos ir sutempėme darbus į menę.
Daugelio Trakų pilies parodos autorių darbai tapo pagrindu pirmajam almanachui “Lietuvos fotografija” (“Vaga”, 1967 m.). Pirmiausia buvo svarbu pakliūti “atskira eilute” į meninių leidinių redakcijos, paskui – į bendrus leidyklos planus. Bet jeigu pakliuvai į planus, tai lėšomis rūpintis nebereikėjo. Jau tada ėmė reikštis Antano Sutkaus “pramušamoji jėga”, kai jis išsirūpino tą “atskirą eilutę”. Pirmasis almanachas tapo viena iš paskatų burtis į kūrybinę fotografų organizaciją.
1968 ir ypač 1969 metais sutelkiama “spaudos artilerija” kloti kelią Fotografijos meno draugijai. Prisijaukinami dienraščiai “Tiesa”, „Komjaunimo tiesa”, savaitraščiai „Literatūra ir menas”, „Kalba Vilnius”, bet ir 1967 balandį pradėjęs eiti „Nemunas”. Neabejingi fotografijai tapo „Kultūros barai”, į kuriuos rašėme ne tik patys (nes ten dirbo mūsų Orgkomiteto narys Romualdas Ozolas), bet ir vertėme iš rusų kalbos maskviečių rašinius. Maskvos kritikai – mūsų simpatikai Levas Aninskis, Viktoras Diominas, Vladimiras Borevas, Anri Vartanovas, Konstantinas Višniaveckis tikrai daug nusipelnė išvesdami Lietuvos fotografiją ne tik į „sąjunginę” areną, bet ir į užsienį – per ten platinamą žurnalą „Sovetskoje foto”.
Po daugelio metų buvęs Kultūros ministras, akademikas Lionginas Šepetys prisiminimų knygoje „Neprarastoji karta“ parašys: „A. Sutkus ieškojo būdų, kaip įkurti savo organizaciją. (…) Net nežinau kodėl, bet su Antanu jaučiausi drąsesnis ir atviresnis, regis, tą patį jautė ir jis. Vieno tokio karšto pokalbio metu jis išplėšė iš manęs žodį, kad „gerai, steikime fotografų draugiją“, nors nė viena respublika tokio darinio dar neturėjo, nebuvo jo ir centre.“
Po tokio Antano Sutkaus „paruošiamojo darbo“ tampa geriau suprantamas tolimesnis aukšto anų laikų funkcionieriaus elgesys. Jis nepritarė atitinkama meninės fotografijos sekcija prisijungti prie Dailininkų sąjungos: „Prisijungdami prie kitų, jūs visada liksite „neturtingais giminaičiais”. Todėl mano patarimas – vyrai, kurkit savo atskirą organizaciją.“
Nuo Orgkomiteto darbo pradžios Draugija veikė beveik dvidešimt metų. 1989 m. vasario 17 d. Vilniuje, Menininkų rūmuose, įvyko steigiamasis Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) suvažiavimas. Jis pakoregavo Sąjungos tikslą, kuris išdėstomas įstatuose: „…vykdyti kūrybines programas, ginti savo narių kūrybines, socialines, autorines, gretutines bei visuotinai pripažintas žmogaus teises, skatinti ir ginti laisvą kūrybą, jos įvairovę ir tautinį savitumą, rūpintis kūrybiniu fotografijos palikimu.“ LFS veiklos viena prioritetinių krypčių – leidyba. Kasmet yra parengiamas ir išleidžiamas metraštis „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien”, kas pusmetį – žurnalas „Fotografija”, sudaromi parodų katalogai, monografijos, albumai.
Apie tai ir daugelį svarbių fotografinio judėjimo momentų jubiliejinės konferencijos dalyviams savo videopranešime iš ekrano priminė buvęs Kauno fotoklubo vadovas Vilius Jasinevičius, kuris pats dėl sveikatos problemų į renginį negalėjo atvykti. Kolegas su jubiliejine klubo sukaktimi sveikino šiauliečiai fotografijos veteranai Ričardas Dailidė ir Algirdas Musnekis, vilnietis fotomenininkas Liudas Verbliugevičius.
(Nuotraukoje dešinėje: Pagrindiniai jubiliejinio seminaro organizatoriai Sigitas Laurinavičius ir Lionginas Skrebė; P.S.Krivicko nuotr.).
K
onferenciją sumaniai moderavo Panevėžio fotografijos galerijos direktorius Sigitas Laurinavičius.
Iš tiesų – atidžiau gilinantis į praeitį, galima geriau suprasti dabartį ir tikėtis geresnės ateities.
(Pabaiga)