Didelė upė prasideda nuo mažo upeliuko, prie kurio palaipsniui vienas po kito jungiasi nauji intakai. Panašiai yra ir su lietuviškosios fotografijos judėjimu. Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio ir kiti fotoklubai metai po metų jungėsi į tikrą fotografijos Nemuną. Aktyviu jo intaku buvo Panevėžio fotografų susivienijimas.
„Annus superior semper melior (Praėję metai – visada geresni)“. Šiuo senovės romėnų posakiu pradėjau savo pranešimą jubiliejinėje konferencijoje, skirtoje Panevėžio fotografų klubo 50- mečiui. Taip atrodo ir mano amžiaus žmonėms, į kurių gyvenimus telpa pusė šimtmečio Panevėžio, Lietuvos bei pasaulio fotografijos plėtotės.
Tai atspindi tam jubiliejui skirtos dvi parodos bendru pavadinimu „Tikro išlaikymo fotografija“. Tikras išlaikymas – tai sumanus lemiamo momento pasirinkimas, kurį Vokietijos menotyrininkas B. Beilis vadino „akimirkos galia“. Pasak kino operatoriaus Jono Griciaus, iš visų išradimų tiktai ratas yra naudojamas daugiau negu fotografija.
Konferencija vyko miesto prie Nevėžio kraštotyros muziejaus salėje, kur visais pasieniais išdėstyta unikali Valerijono Straševičiaus pusseptinto tūkstančio egzotiškų drugių ir vabzdžių iš viso pasaulio kolekcija. Tokio rinkinio neturi joks kitas muziejus ne tik Lietuvoje, bet, drįstu teigti, ir Europoje. Panevėžio kraštotyros muziejuje tebeplatinama knyga apie mokytoją, entomologą Valerijoną Straševičių. Leidinyje ,,Valerijonas Straševičius (1885–1968) ir jo vabzdžių kolekcija“ aprašomas gamtininko gyvenimas ir darbinė veikla, pateikiamas surinktos vabzdžių kolekcijos sąrašas bei piešiniai.
Leidinyje atskleistas sudėtingas V. Straševičiaus gyvenimo kelias, pateiktas moksline prasme labai vertingas surinktos vabzdžių kolekcijos sąrašas, nes kai kurie iš jų jau išnykę ar yra ant išnykimo ribos. Publikuojami V. Straševičiaus vabzdžių piešiniai savo kokybe ir tikslumu žavi šių dienų mokslininkus. Jo sukurtą multiplikacinį filmą apie vabzdžių gyvenimą yra aukštai įvertinęs šviesios atminties optinio meno kritikas Skirmantas Valiulis.
Dalyvaujant konferencijoje su atkaklaus prieškario gimnazijos mokytojo sukauptos entomologinės kolekcijos fonu sąmonėje brėžėsi paralelė su sveiku užsispyrimu tų, kas prieš pusę šimtmečio įkūrė Panevėžio fotografų klubą. Bet prieš tai nors trumpam panirkime į fotografijos istoriją – nuo Paryžiaus iki Panevėžio.
* * *
Beveik prieš pusantro šimtmečio, kai dar nebuvo radijo, fotografijai jau teko būti ir beviele ryšininke. Per prancūzų–prūsų karą 1870–1871 metais. Fotografas Rene Dagro karvelių paštu iš Tūro išsiuntė iki 50 000 mikrofilmų ir telegramų į apgultą Paryžių. Didelį lakštą perfotografuodavo į mažytę keleto kvadratinių centimetrų koloidinę juostelę, kurioje tilpdavo iki 3000 ženklų. Susuktą juostelę įdėdavo į žąsies plunksnos atpjovą ir pritvirtindavo pašto balandžio pasparnėje. Paukščių į Paryžių atskraidintos juostelės būdavo atitinkamai apdorojamos. Daugelį kartų padidintą vaizdą projektuodavo ekrane, o nuo jo keletas raštininkų galėjo nurašyti tekstą.
Apie fotografijos naudą (irgi kariniams tikslams) daugiau kaip prieš 120 metų rašyta Vinco Kudirkos redaguotame, bet neiliustruotame “Varpo” pirmajame numeryje: „Netoli Paryžiaus įrengta jau mokslavietė dėl kareiviu-aeronautu, kurie tenai mokinasi kariszkos taktikos tinkanczios ar dėl naikinimo prieszininku isz pat debesu, metant torpėdos į miestus ir poziciją prieszingos armijos. Ar dėl susineszimo apsuptu miestu, ar del padarymo libro fotografiszko paveikslo vietu, užimtu prieszininkais.“
Nuo pirmųjų fotografijos apraiškų kilo karštos diskusijos, ar ji gali būti menine, ar ne. Fotografija išklibino tradicinę ankstesnę meniškumo sampratą, kuri iki šiol nenusistovi tarp dviejų krantų – realybės ir išmonės. Šis dvilypumas (o jis anaiptol nėra neigiamas) lydėjo ir entuziastus, steigusius mūsų kūrybinę broliją – Lietuvos fotografijos meno draugiją.
Tradicinėje fotografijoje ryškios dvi laiko reikšmės – chronologinė-istorinė (“vaizdinė atmintis”) ir techninė (“sustabdyta akimirka”). Pirmoji sutampa su būties tėkme ir įprasmina visa, ką nutvieskia šviesa. Antroji – tai trumputės laiko atkarpėlės, per kurias, autoriaus valia, šviesa “įrašo” vaizdą jai jautriose laikmenose (nuo stiklo plokštelės, filmo juostelės iki skaitmenos). Per laiko ir šviesos jungimąsi atsirado dagerotipija, nuo kurios oficialaus paskelbimo eina 177-ti metai. Beveik tiek pat laiko ji gyvuoja ir Lietuvoje. Vos po kelių mėnesių nuo naujienos iš Paryžiaus kunigaikščio Vitgenšteino vaikų guverneris Marsiljakas fotografavo Verkių rūmus šalia Vilniaus.
(Bus daugiau)
Nuotraukoje: Publikacijos autorius Povilas Sigitas Krivickas Spaudos baliaus šventėje Kaune
Ričardo Šaknio nuotr.