Pro mūsų skaitytojų akis tikriausiai nepraslydo žinia, kad nuo sausio „Nemunas” vėl grįžta į žurnalo ir mėnraščio formatą. 50-metį pasitinkantis leidinys buvo ir yra svarbus ne vienai skaitytojų kartai, todėl žurnalo atkūrimas – ne tik jo leidėjų rūpestis, bet, manome ir skaitytojams: kokio jo lauktume, koks leidinio veidas ir turinys būtų patraukliausias jaunam žmogui, kokį jį norėtų matyti vis dar nostalgijos kupini „aną” žurnalą skaitę ir menantys vyresnieji? Ar žurnalu džiaugsis prie laikraščio tempo per gerą dešimtmetį įpratusieji? Kokios šiuo technologijų galimybės įtrauktinos į popierinį leidinį? Tai klausimai, kylantys dabartiniame,„Nemuno” atnaujinimo, etape.
Rugsėjo mėnesį kultūros ir meno leidinio „Nemunas” redakcija kreipėsi į Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą, kad būtų surengtos kūrybinės dirbtuvės, kuriose studentai pamėgintų sukurti atsinaujinančio mėnraščio įvaizdį. Bendradarbiauti mielai sutiko Grafikos katedros vedėjas doc. Vaidas Naginionis, šios katedros dėstytojai prof. Rolandas Rimkūnas, doc. Gintaras Česonis, doc. Aurimas Švedas Jie ėmėsi vadovauti ir kūrybinėms dirbtuvėms, kuriose dalyvavo visų keturių bakalauro pakopos kursų studentai bei „Erasmus” programos studentai iš Portugalijos.
Pasiskirstę į penkias komandas kūrė atnaujintą „Nemuno” numerį: analizavo vizualinį identitetą ankstesniais leidinio gyvavimo etapais; ieškojo naujos žurnalo dizaino idėjos, pagrindė formato pasirinkimą; maketavo viršelį ir atvartus, naudodami savo iliustracijas; kūrė kitą „Nemuno” logotipą, internetinę žurnalo versiją, mobiliosios programos dizainą, firminį stilių bei pristatė žurnalo viešinimo, komunikacijos priemonių ar reklamos projektines idėjas.
Vėliau, kai kūrybiniai darbai jau buvo nuveikti, o ketinimai bendradarbiauti ir ateityje pamažu ėmė įgauti aiškesnius kontūrus, „Nemunas” pakalbino talkinusius dėstytojus ir studentus. Pokalbyje dalyvavo: Rolandas Rimkūnas – dailininkas grafikas, dizaineris, Vilniaus dailės akademijos profesorius, Kauno fakultete dėstantis vizualaus meno, grafikos meno ir socialumo disciplinas; Aurimas Švedas – dizaineris, liejantis akvarelę, kuriantis kompiuterinę grafiką ir animaciją, VDA docentas, Kauno fakultete dėstantis naujųjų medijų disciplinas; Robertas Zigmantavičius ir Motiejus Vaura-VDA KF trečio kurso studentai, studijuojantys taikomąją grafiką. Dalijamės su skaitytojais jų pastebėjimais ir mintimis.
Rolandas Rimkūnas: „Mes labai nudžiugom, kai G.Česonis pasidalijo žinia, jog „Nemuno” redaktorė kreipėsi į mus ir pasiūlė bendradarbiauti. Anksčiau šis žurnalas buvo labai svarbus visoms skaitytojų kartoms, o dabar susidomėjimas yra truputį prigesęs, leidinys mažiau matomas.Tad žurnalo atkūrimas – visų mūsų rūpestis.”
Aurimas Švedas: „Kūrybinės dirbtuvės pas mus jau pamažu įsitvirtina. Anksčiau jos buvo rengiamos labai retai ar išvis nerengiamos, o dabar tampa svarbiu darbo bei studijų metodu. Mano manymu, labai gerai, kai iš šalies gauname pasiūlymų, konkursinių užduočių – nereikia dirbtinai jų galvoti. Visa tai kyla iš tikrų pore ir gyvenimo.
Jei žvelgsime iš studentų pozicijos, dirbtuvės, manau, buvo įdomios ir naudingos. Jos keičia, paįvairina darbo stilių – tai grupinė veikla, gan retas reiškinys studijuojant. O komandų sudarymas ir sveikas konkuravimas veiklą darė dar įdomesnę.
Kalbant apie darbus, maketavimas nebuvo nauja patirtis, nes studijų metu mes gilinamės į tai, maketuojame nesudėtingus leidinius. Vis dėlto šios dirbtuvės buvo pirmasis prisilietime; konkretaus realiai egzistuojančio leidinio.
Mums nereikėjo apibrėžti papildomų žurnalo dizaino, vizijų užsakovai, redakcija, viską aiškiai suformulavo. Be abejo, turėt omenyje, kad tai buvo ne šiaip leidinys X, bet „Nemunas”, kurio svarbą Lietuvos ir Kauno kultūrai žino mūsų karta, mes galėjome reflektuoti žurnalo įvaizdį studentams, kurie apskritai apie jį nebuvo girdėję.”
R. R.: „Kadangi kalbėta apie tai, kaip atkurti žurnalą, į studentų veiklą stengėmės per daug nesikišti, nes „Nemunas” turėtų būti ir jų ir jiems patiems sukurtas žurnalas. Jei pradėsime kalbėti apie prisiminimus ir verkti dėl praeities, nutiks taip, kad jaunimas neskaitys. Taigi studentams pabrėžta, kad jie darytųsi leidinį sau.”
Robertas Zigmantavičius: „Kai mums papasakojo apie užduotį ir terminą, buvome šiek tiek apstulbę, nes atrodė, kad per labai trumpą laiką teks nežmoniškas krūvis. Užduotis žmonėms, kurie net nėra dirbę kartu… Terminas privertė ieškoti sprendimų, bandyti surasti stipriąsias kolegų savybes, kooperuotis bendrai dirbti ir pasiekti geriausią rezultatą, kokį tik galima per tokį trumpą laiko tarpą”.
Motiejus Vaura: „Pirmą kartą išgirdę, kad bus tokios dirbtuvės, ko gero, daugelis pagalvojo: „O brač, dar vienas workshop’as… Vos prasidėjus naujiems mokslo metams, ką tik po atostogų, gavom tokią visai nemažą užduotį.” Buvo šiek tiek spyriojimosi ir grupėse, ir prieš dėstytojus, kad per daug krūvio, per sunku. Paskui susipratom – riekia imtis, nes tai visai gera, vertinga praktika. Šokas įkvėpė dirbti toliau. Manau, studentui reikia spaudimo, kad jis dirbtų.”
R. Z.:„Esu vilnietis, todėl šio žurnalo niekada nebuvau matęs. Kai mums parodė senuosius leidinius, nusprendžiau, kad jie man patinka. Aišku, dvelkia praeitimi, nes yra seno leidimo, bet minimalistinis dizainas ir kvadratinis formatas atrodo labai tinkami. Pamaniau, kad užmerkęs akis net užuosčiau senovinį kvapą. Ko gero, pirkčiau tokį žurnalą, nes jis buvo gyvas ir fainas. O tada pamatėm naują – jis pasirodė estetiškas ir tvarkingas, bet, mano nuomone, neatitinkantis šiuolaikinių poreikių.”
M.V.:„lš pradžių net nežinojome, kas yra „Nemunas”. Dirbant teko susipažinti, analizuoti, kas buvo anksčiau, kas – dabar. Naujajame leidime kai kas kėlė juoką.”
R. Z.: „Man labiausiai nepatiko naujasis formatas ir koloritas. Leidinys per didelis – į kuprinę tikrai neįsidėčiau nesulenkęs. Jei kalbėtume apie spalvas – vitrinoje jo nepastebėčiau. Mums patiko senasis formatas ir spalvų kombinacija – iš esmės viskas juoda ir balta, be to, yra viena spalva, kuri atitinka arba temos, arba laikotarpio nuotaiką.
Pasirinkome gyvą oranžinę, kuri sako, kad „Nemunas” atgimsta. Manau, pagrindinė spalva turėtų keistis priklausomai nuo metų laiko ar svarbiausios temos, straipsnio – kad atitiktų jo nuotaiką.Tai du esminiai dalykai, kurie buvo tikrai labai labai geri ir juos reikėtų pasilikti.
Norėjome atgaivinti seną stilių, bet duoti jam stipraus šiuolaikiško kvapo. Pasidalijome darbais – mūsų nuomone, tai buvo efektyviausia. Viską aptardavom kartu, bet kiekvienas turėjo savo užduotį. Aš asmeniškai dirbau su logotipu.
Sumanėm, kad būtų įdomu pašalinti fizinius leidinio trūkumus, pavyzdžiui, vaizdo medžiagos nebuvimą bandėm išspręsti pasitelkdami moderniąsias technologijas – SnapTag’ą, barcode’ą, kurios nereikalauja įmantrybių: telefone reikia turėti kamerą ir tiek. Buvo smagu, kad gavome laisvę ir galėjome ieškoti netikėtų sprendimų.”
M. V.: „Mano sritis buvo piaras, tai pasirodė labai įdomu.Trumpas laiko tarpas, kurį mums skyrė vworkshop’ui, man atrodo, buvo itin naudingas, sukėlė šiek tiek įtampos ir neleido numarinti spontaniškai kilusių idėjų. Juk geriausios ir yra tos, kurios gimsta netikėtai. Leidom sau taip susireikšminti, kad, neidealizuodami pirmojo dizaino, sukurtume šį tą visiškai naujo, pankiško ir jaunatviško.”
R. Z.:„Moderniosios technologijos galėtų būti įtrauktos į periodinę spaudą, bet jos neturėtų nustelbti fizinio žurnalo, o tik jį papildyti. Mūsų idėja – optimizuoti technologijas, kad jos būtų kuo mažiau pastebimos. Fizinis leidinys – pats pirmas dalykas, apie ką žmogus turėtų pagalvoti, jis turėtų norėti jį nusipirkti, gal net kolekcionuoti.”
M. V.: „Ar mums pasisekė sukurti įsivaizduojamą dizainą? Man atrodo, ėjom į tą pusę. Kad pavyktų iki galo, reikėtų visiškai nurautos komandos, kuri kliedėtų darbo metu ir dalytųsi savo kliedesiais. Kad labiau išsilaisvintų iš akademinių rėmų ir suvoktų, kokia yra to darbo misija. Kad visi tikslingai mąstytų vieną kliedesį, kuris pagimdo ką
nors naujo, šokiruojančio, ką nors piariško”
R. R.: „Ar pavyko, ar ne, priklauso nuo to, kokį tarpsnį turėsime galvoje. Jei workshop’o etapą – taip, manyčiau, tikrai pavyko.”
A. Š.:„Manau, rezultatą išreiškia kompromiso idėja. Idealiu atveju studentai galbūt norėjo pasiekti visišką, kaip jie sako, nusirovimą atitrūkimą, bet realybėje rezultatas visada būna arčiau žemės. Galiausiai ką turime – tai gerus maketus, kuriuose yra ir tradicinių ypatybių ir šiuolaikiškų detalių, todėl kompromisas daugmaž pasiektas.”
R. R.: „Svarstant, koks„Nemunas” būtų patrauklus šiuolaikiniam skaitytojui, kokia jo tikslinė auditorija, ko gero, amžius nėra svarbiausias kriterijus. Svarbiausia – žiūrėti į priekį. Žurnale turi atsispindėti kultūros integracija į bendrą visumą, jos apmąstymai, numatymas kaip gyvensime ateityje. Vieni muš būgnais, kiti juos pristabdys. Pati prasčiausia retorika – sakanti, kad nieko gero nebus arba kad didieji žmonės vis išeina ir čia nieko nebelieka.”A. Š.:„Sakyčiau, bent jau pradiniame etape reikia tam tikro šoke, jei norime, kad tai būtų ne lėta revoliucija, o radikalesnis atgaivinimas Spėju, kad tai pasiteisintų.”
R. Z.: „Reikėtų šoko terapijos – užrikti ir pranešti apie save, paskatinti nusipirkti. Vertinti skaitytojų grupę pagal amžių būtu gana kvaila, nes sunku dirbti ne su vyresniais amžiumi, o su senais save mąstymu žmonėmis.Tiesiog nustokime tiesmukai skirstyti auditorją į jaunus ir senus. Apskritai žurnale reikėtų pateikti aktualią ir universalę informaciją, kuri būtų svarbi piliečiui, kauniečiui.Tai ir sujungtų skirtingas grupes.”
M. V.: „Žurnalas „Nemunas” turėtų ugdyti jaunuosius kūrybos žmones. Jiems savo turiniu teikti brandos, o vyresniuosius džiuginti. Kultūra spaudoje turi atrodyti ne kaip nepasiekiama, po truputį gęstanti vertybė, o būti kasdienė kūrybininko palydovė.Tai ne kažkas utopiško dieviško, tai viso labo požiūris, kurį reikia skleisti ir auginti”
Kalbėjosi Raminta STRAVINSKAITĖ
Redakcijos prierašas:
Tai studentų ir jiems kūrybinėse dirbtuvėse talkinusių dėstytojo įžvalgos apie „Nemuną”, nusprendus sugrąžinti jam žurnalo formatą. Laukiame ir mūsų skaitytojų minčių, pastebėjimų, pasiūlymų facebook paskyroje: kulturosnemunas.