Aš, kaip ir daugelis iš mūsų, esu apsilankęs Vaclovo Into Akmenų muziejuje Mosėdyje. Sužinojęs, kad dar yra vienas – Akmenų muziejus ,,Jotvingio kiemas” Dzūkijoje, ryžausi jį apžiūrėti.
Nuotraukoje: kaunietis žurnalistas Antanas Staškevičius.
Vladimiro Beresniovo nuotr.
Lazdijų rajono Būdviečio seniūnijos Kybartų kaime nenusivyliau. Nors šis muziejus mažesnis už skuodiškių, bet čia be akmenų yra ir kitokių eksponatų. Manau, kad muziejaus sumanytojas ir puoselėtojas Donatas Mazurkevičius kasmet jį papildys ir gražins…
Grįždamas atgalios – stabtelėjau ir Būdviečio kaime. Informaciniuose leidiniuose buvau skaitęs, kad čia, buvusioje dvaro sodyboje, yra išlikęs unikalus svirnas. Trijų aukštų (kai kur parašyta, kad dviejų) medinis statinys yra įtrauktas į Lietuvos paveldo registrą. Tad viską rūpėjo pamatyti savo akimis. Žvelgiant į svirną iš toliau, atrodė įspūdinga pastato išorė, įdomi architektūra.
Priėjus arčiau, nemaloniai nuteikė dabartinių šeimininkų aplaidumas: nusilupę pastato lentos, sudarkytas eksterjeras. Neradau net minimalios informacinės lentelės, liudijančios apie svirno istoriją ar apie dabartinį šeimininką – Būdviečio parapijos kleboną.
Labai norėjau įeiti į vidų ir pasižvalgyti, nes iš lauko pusės mačiau tik du aukštus ir grūdų pakėlimo mechanizmą. Įdomu, kaip jis veikia? Ieškau svirno šeimininkų. Kleboniją radau, bet į vidų nepatekau. Gal klebonas buvo išvykęs. Vietinis gyventojas, prisistatęs Petro vardu, patarė nesivarginti – kunigas lankytojų į savo namus neįsileidžia. Mat, jis augina veislines kates ir jas pardavinėja. Kadangi man katės nereikėjo, todėl dvasininko nelaukiau, todėl nepavyko patekti ir į svirną…
Iš savo pašnekovo sužinojau, kad svirną, kaip grūdų sandėlį, naudojo buvęs ,,kolchozas.” Sudarkė išorę, šalimais ,,išdygo” įvairios paskirties priestatų. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, likviduojant kolūkį ir privatizavus turtą, svirną perėmė klebonas. Visi stebėjosi, kam kunigui prireikė svirno. Parapija nėra iš turtingesniųjų, o pastato priežiūra, išlaikymas bei remontas reikalauja darbo jėgos ir lėšų.
Parapijiečių nuogąstavimai pasitvirtino. Dabar dvaro svirnas apleistas ne tik iš išorės. Sako, kad ir iš jame buvusių įrengtų aruodų – išvogtos pertvarų lentos. Vadinasi, ką jau čia svajoti apie svirną – muziejų ar ieškoti prie jo pritvirtintos minimalios informacijos apie unikalų statinį.
Paklaustas, ar vyksta svirne renginiai, būdvietiškis Petras prisiminė: kažkada, kai parapijoje lankėsi vyskupas, tai jo priėmimas ir vaišės čia buvo surengtos. Kažkada renginius organizuodavo ir buvusios, dabar jau likviduotos mokyklos pedagogai ir vietos kultūros aktyvistai, kuriems teko, tikriausiai, pakilti ir į trečią aukštą (antresoles).Netoliese, buvusiame dvaro parke, kuris jau nepanašus į tokį, boluoja koplytėlė. Turistų žinyne ji pavadinta koplyčia – mauzoliejus. Mano sutiktas Petras, paklaustas ar pateksiu į vidų, taip pat patarė nesivarginti. Durys tenai užrakintos, o interjeras – suniokotas.
Sako, kad vienas iš buvusių parapijos klebonų, matyt, patikėjęs, kad ten yra karstų, pradėjo jų paieškas. Pasamdė
darbininkus, kurie išgriovė altoriuje apie dviejų metrų aukščio grotą, kurioje prieš šv. Velykas būdavo paguldoma nukryžiuotojo Kristaus skulptūrėlė, išardė gerai išsilaikiusias grindis, bet nieko nerado. Ir tai vyko jau atkūrus mūsų valstybės nepriklausomybę.
Lietuvos paminklosaugos sergėtojai turėtų kuo greičiau apsilankyti Būdviečio seniūnijoje ir pasidomėti, kaip prižiūrimas svirnas, kurį būtina išsaugoti, nes nieko nedaryti – didelė pilietinė nuodėmė!..
Publikacijos autoriaus Antano Staškevičiaus nuotraukose: Buvusį Būdviečio dvarą mena tik šis – varganai atrodantis svirnas
