Vilius KAVALIAUSKAS, vilnietis žurnalistas, istorikas, kolekcininkas
Lietuviškos spaudos „aukso amžiuje“, kai du dienraščiai lenktyniavo profesionalumu, kai žurnalistai kėlė tautos lygio temas, vienas iš „Respublikos“ publicistų buvo Ferdinandas Kauzonas (1943 03 11 – 2026 10 13).
Mūsų gyvenimai daugiau kaip 60 metų ėjo greta. Ferdinando mama Lazdijuose mokė mane vokiečių kalbos, jis pats buvo mano pionierių vadovas. Po to drauge stūmėme žurnalistikos studijas, tik jis – gal 15 metų, nes visko žinojo daugiau už visus dėstytojus. Lietuvos kine (ir vėl – jo klestėjimo metais) jis buvo dokumentikos vyr.redaktorius – suko filmus apie Sabonį ir apie Svarinską, ir net dabar juos žiūrint profesinių priekaištų ten nerasi. Jis pažinojo tos epochos visus kūrėjus – keliolika metų vadovavo kūrybinio jaunimo stovykloms, ir tas „kūrybinis jaunimas“ su Justinu Marcinkevičium priešaky išėjo anapilin anksčiau už Ferdinandą.
Ferdinandas rašė labai sąžiningai – prieš padėdamas tekste tašką, jis privalėjo žinoti viską. Ir turėjo labai lengvą ranką – ne kartą jį samdė rašyti šventines kalbas ir straipsnius mūsų prezidentams. Jis turėjo „valstybinį galvojimą“, bet vengė tarnauti valstybei – vis prasimušdavo žurnalistinė laisvamanybė.
Vienąkart į bėdą Ferdinandą įstūmiau jau aš – po rinkimų komandą formavo naujas Seimo pirmininkas, ir savo draugą atvedžiau į Seimą. Sėdėjom prie aukščiausio stalo, o jis Pirmininkui sako: „Jeigu priimsite, pradėsiu nuo Jūsų kalbos trūkumų – Jūs tarsi vaikas keliate balsą sakinio gale…“ Galvojau, kad čia ir atsisveikinsim, bet Pirmininkas (ne paslaptis – Artūras Paulauskas) buvo protingas, Ferdinando neatleido visą kadenciją ir dar keturis mėnesius drauge dirbo Prezidentūroje. Tuos ketverius metus iš Seimo tribūnos buvo daug kalbama apie Basanavičių, lietuvių kalbą ir Tautos ateitį. Tai buvo laiko linija, kai įstojom į Europos Sąjungą ir… išbarstėm visus orientyrus. Ne tik todėl, kad nebeliko „Lietuvos gaspadorių“, bet ir neliko toliau nosies matančių patarėjų.
Ferdinandas rašė ne tik apie politikus – ir kaimo žmones (pažinojo visą Dzūkiją, bet labai šiltą knygą parašė apie Juknaičius ir joje pasiūlė paprastą dalyką – „pakelti akis“). Mes iš tikrųjų per ilgai ieškome kaltų praeityje ir vis dar žiūrime į savo batus. O pakėlus skis, matosi horizontas, matosi perspektyva.
Paskutiniais mėnesiais Ferdinandas Kauzonas laikėsi chemoterapija, bet skambindavo paklausti naujienų apie Sporto rūmus. Birželio 3-iąją į mitingą prie Rūmų atėjo jau sunkiai, o vakare atsiuntė vienišo dviratininko nuotrauką (dešin.). „Mes neturime nuleisti vėliavos” – taip skamba paskutinis jo priesakas.
Apatinėse Pauliaus Lileikio nuotr.: Ferdinandas pamokydavo ir Brazauską. Viršutinėje www.kaunozurnalistai.lt nuotr. Ferdinandas Kauzonas 2014 metais Vilniuje
