Virginija Grigaliūnienė, ,,Farmacija ir laikas” aktualijų redaktorė, NŽKA narė
Sveiki, neabejoju, kad turite begalę medžiagos apie a.a. H. Vaitiekūną, bet siūlau gal kokia ištrauka tiks ir iš mano interviu, ruošto prieš kelerius metus. Labai įdomus žmogus buvo, labai smagiai pasikalbėjome. Labai liūdna…. Interviu buvo publikuotas žurnale FARMACIJA IR LAIKAS, su rubrika ,,Sveikatos interviu.”
Jo galima klausinėti, kas tik ateis į galvą, – atsakys į visus, net pačius nedėkingiausius klausimus. Tik kaskart suabejos, kam jo, senuko, nuomonė ir pastebėjimai dar gali būti įdomūs… Esą jo laikai jau praėjo… O tai išties įdomus, inteligentiškas, humoro nestokojantis pašnekovas, iki šiol priverstas aiškintis, kodėl, būdamas televizijos fanatikas, su TV ekranu nutarė atsisveikinti, ir kodėl niekaip nepavyksta įgyvendinti pažadų rimtai susirūpinti savo sveikata, kuri, deja, ne geležinė…
-Gerbiamas Henrikai, jau kuris laikas jūsų nematyti TV ekranuose. Kur pradingote? Kodėl nutolote nuo žurnalistikos, kuri, kaip galima numanyti, buvo viena didžiųjų jūsų Gyvenimo meilių… Kuo dabar užsiimate?
-Taigi Vaitiekūno laikas jau praėjo! Kai žiūriu į jaunus žmones, kurie šiandien dirba televizijoje, klausausi tų, kurie kuria laidas radijuje, ar skaitau spaudą, kartais neišsilaikau nenusišypsojęs… Velnias, pagalvoju, kokiais niekais užsiiminėja… Na, bet gal po dešimties metų jaunieji kolegos ateis į protą… Ir aš po tiek laiko atėjau (juokiasi). Nors labai daug kas iš mane pažįstančių iki šiol stebisi, kodėl dingau iš TV ekranų. Klausia – tave turbūt išmetė iš tos televizijos? Atsakau visada taip pat – tokioj televizijoj, kokią matau dabar, nenoriu dirbti. Visiškai. Ji tiesiog pasidariusi kitokia. Kita vertus, labai pykti negaliu – beveik 40 metų ten praleidau, vadinasi, kažką iš jos visi mes gavome ir kažką jai davėme… O dabar mano darbas, kaip mėgstu sakyti, – labai menkas: dėstau viešuosius ryšius ir žurnalistiką Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje ir kartkartėmis parašau straipsnelį medicinos temas gvildenančiam savaitraščiui. Daugiau nieko.
-Sakoma, kad buvusių žurnalistų nebūna… Tikrai netrūksta veiklos?
-Bet juk tai pakankamai daug veiklos! Juolab kad jau nebe jaunystė!
O jeigu atvirai – man veiklos truputį trūksta. Antai neseniai tarnybiniais reikalais apsilankiau pagyvenusių žmonių asociacijos susirinkime ir labai nustebau, kiek daug ten vyresnio amžiaus žmonių ir kokie jie visi aktyvūs! Sakoma, yra žmonės, kurie sensta ir nepasensta! O štai aš turiu draugų, kurie baigė karjerą, išėjo į pensiją ir tarsi prapuolė. Liūdna dėl to. Todėl stengiuosi, kad bent man taip nenutiktų. Kai Marytė (Henriko žmona – V. G.) klausia, ką šiandien darysiu, atsakau kaip prezidentas – dirbsiu su dokumentais. Va, ir dabar mane radote kai ką skaitinėjant, dirbinėjant…
-Užsiminėte apie draugus – kas jiems, išėjusiems į pensiją, nutiko?
-Teko girdėti, kad, jei žmogus sulaukia pensijos ir atsisako darbo, bemat pasiligoja, nes pasijunta niekam nereikalingas. Tiesa?
Kai kurie mano draugai rado kitą užsiėmimą – iš neturėjimo ką veikti įniko į šnapsą! Labai viskas paprasta – susiruošia pas kitą draugą į svečius, o kaip eis tuščiomis rankomis… Aš, laimė, to išvengiau. Visą gyvenimą nebuvau blaivininkas, o va, per praėjusiuosius metus – kruopščiai suskaičiavau – paragavau tik tris kartus! Tai jau kelia nerimą, reikės daryti išvadas (kvatoja – V. G.).
-Pagal šiandienę sveikatinimo politiką (kalbėjomės, kai sveikatos apsaugos ministerijos veiklai dirigavo Aurelijus Veryga – V. G.) jus galima tik pagirti!
-Iš tiesų aš esu kovotojas prieš sveikatos ministro reformas, bet tokiais savo veiksmais jam tarsi pritariu. Negerai… Bet greičiau taip yra dėl to, kad neturiu su kuo susėsti. Kaip sakoma, prie butelio reikia geros kompanijos. Ir laiko tam reikia turėti. O dėl noro… Problema, kad ir to noro man trūksta! Atsidarau barą, išsitraukiu butelį, pasižiūriu į jį ir atgal padedu. Ai, tegu stovi. Bet, tikiuosi, ateityje pasitaisysiu…
-Alkoholiu turbūt niekada nepiktnaudžiavote. Kitaip nei rūkymu…
Prisipažįstu – tabakas yra mano didžioji bėda… Kadaise net per televiziją viešai pasižadėjau, kad nuo tos ir tos dienos nerūkysiu… Po kurio laiko gatvėje bobutė sustabdė mane einantį su cigarete rankoje ir išgėdijo. Tiesiai rėžė – Vaitiekūnai tu Vaitiekūnai, žadėjai, o neištesėjai… Atsakiau jai vaitiekūniškai – nuo naujųjų metų… Labai geras matas tie naujieji metai… O jei rimtai – cigaretės, žinoma, yra didelė blogybė, kurios reikėtų kuo greičiau atsikratyti. Taip jau yra, kad man susiformavęs tarsi refleksas: vienoje rankoje laikau rašiklį, o kitoje būtinai turi būti cigaretė. Jei tik vieno, pastarojo komponento, pritrūksta – viskas, rašysis prastai. Tai ir stengiuosi, kad rašytųsi gerai… Nors Marytė sakė, kad geriau jau kartais taurelę išlenkčiau, užuot rūkęs. Ne tik žmona – ir šeimos daktaras protina. O aš vis žadu ir žadu… Tik prašyčiau netikrinti, ar pažado laikausi…
-Kam jau kam, bet jums nereikia aiškinti, kaip rūkymas kenkia. Juk darbas televizijoje, kurioje praleidote kone pusę gyvenimo, turbūt pareikalavo pakankamai jėgų ir sveikatos… Tik iš šalies atrodo, kad darbas TV – maloni romantika…
-Kaip čia tiksliau pasakyti… Ne, nelabai su tuo sutikčiau. Aišku, jauniems ten sekasi geriau – turiu omenyje fizinį krūvį. Bet aš ir studentams nuolat aiškinu – jūs turite tiek pat galimybių, kiek ir mes, bet mes turime vieną dalyką, kurio jūs niekad neturėsite arba turėsite tik po daugelio metų – mes turime patirties! Būtent tuo mes, vyresnieji, ir esame pranašesni už jaunimą. Taigi aš darbą televizijoje vertinčiau kaip ekstremalų, bet kartu ir kaip tam tikrą nuotykį, kuriame pačiam teko dalyvauti. O nuo nuotykių žmonės jei ir pavargsta, tai tik trumpam. Po to vėl to paties norisi… Man visą gyvenimą trūko streso, ir televizija tą stresą suteikė. Dėl to niekada netvirtinsiu, kad man ten nepatiko… O kalbant apie dabartį, gerai, kad yra toks savaitraštis, rašantis apie sveikatą, kuriam dabar ir aš vieną kitą straipsnelį sukurpiu, beje, nelabai ką tenusimanydamas apie mediciną (juokiasi – V. G.). Tiesiog jaučiu, kad man reikia kūrybinės veiklos. Manau, kad kiekvieno iš mūsų aktyvumas, kūrybiškumas iš dalies priklauso ir nuo Zodiako ženklo. Kaip ir sveikata.
-Koks gi jūsų Zodiakas?
-Žinote, net sudėtinga įvardyti… Pagal dokumentus esu Mergelė, bet anais laikais dokumentuose dažnai įsiveldavo klaidų, ir iš tam tikrų šaltinių žinau, kad turėčiau būti Dvynys. O pastarieji aktyvumo ir kūrybingumo išties nestokoja. Taigi, nors dokumentuose esu Mergelė, manau, kad tos Mergelės manyje ne tiek daug (šypteli).
-Kaip Dvynys-Mergelė vertina savo sveikatą?
Niekada neturėjau jokių bėdų dėl sveikatos iki kokių 50 metų. Viskas iki tol buvo gerai. O vėliau prasidėjo labai rimtos bėdos, kurių nenoriu nė prisiminti. Pirmą operaciją padarė gal prieš 15 metų. Eilinė, rutininė tulžies pūslės akmenų šalinimo operacija. Bet mane ėmęsis operuoti chirurgas buvo įsilinksminęs ir, kad jį galas, perpjovė tulžies lataką! Kad grąžintų į gyvenimą, kiti gydytojai per savaitę man turėjo padaryti dar 4 operacijas! Ačiū profesoriams, beje, dabar jau kai kurie jų mirę, kad mane išgelbėjo. O vėliau man buvo atlikta širdies operacija. Ji truko ne vieną valandą. Ačiū daktarams ir Dievui, ši operacija praėjo sėkmingai. Vis dėlto mano sveikatos bėdos tuo, deja, nesibaigė. Buvo diagnozuotas vėžys.
-Išties, visa ligų puokštė…
-Tikrai, ką jau turiu, tai turiu… Mano ligų puokštė – reto gražumo (šypteli). Kaip su vėžiu susitvarkiau? Onkologijos instituto vadovas profesorius Feliksas Jankevičius išoperavo – tfiu, tfiu, tfiu, viskas gerai, šiandien jaučiuosi puikiai. Tik nežinau, kas dar laukia ateityje.
-O gal niekas nelaukia – ligas įveikėte ir dabar ilgai ir laimingai gyvensite…
-Kad jau, tiesą sakant, pakankamai to gyvenimo… Kai su draugu einu pro kapines, sakau – va, žiūrėk, mudu jau prie kapinių tvoros… O jis – prie kokios tvoros, mudu jau beveik kapinių teritorijoje!.. Kol gyvename, reikia gyventi. Ar rūkysi, ar gersi – manau, kad gyvenimo trukmė tikrai ne nuo to pirmiausia priklauso. Liūdniausia, kai pati baisiausia liga užklumpa nei rūkiusius, nei išgėrinėjusius žmones… Ir tada pagalvoji – o gal vis dėlto daugiausia lemia genai? Paranku man taip galvoti, nes mano mama išgyveno 96 metus! Beje, aš, būdamas jaunas, nesuprasdavau, kai seni žmonės sakydavo: „Pavargau gyventi, atsibodo, nebenoriu.“ Dabar imu suprasti, kokie tai prasmingi žodžiai. Juk tokio amžiaus žmogui daug ko nelieka: giminės, draugai – po žeme, jaunimas turi savo rūpesčių, todėl nėra su kuo pabendrauti, žmogus pasijunta vienišas. Ir niekam nereikalingas.
-Kad taip nenutiktų, senatvėje reikia bandyti kuo nors užsiimti?
-Yra dvi piliečių rūšys: vieni, išėję į pensiją, užsidaro namuose ir arba šnapsą pradeda gerti, arba apsiriboja keliavimu į bažnyčią. Bet kai neseniai pabuvojau pagyvenusių žmonių ratelyje, kaip jau minėjau, nustebau, kokie jie veiklūs! Ir į teatrą keliauja, ir į kiną, ir žino, kur kava senjorams pigesnė! Moterys – septyniasdešimties metų ir vyresnės, o kaip pasipuošusios! Taigi viskas priklauso nuo to, kas vyksta mūsų smegenyse…
-Bet turbūt sutiksite, kad pristojusios ligos smegenų veiklai irgi turi įtakos, gali labai smarkiai ją pakoreguoti. Minėjote, kad ir jums ligų netrūksta, vadinasi, ir be vaistų negalite apsieiti?
-Taip, šeimos gydytojas man prirašo visokiausių vaistų – be tų ligų, kurias jau įvardinau, turiu dar ir cukrinį diabetą… Tiesa, šios ligos rimta nelaikau, nes, palyginti su draugais, kurie ja serga, nuolat insuliną leidžiasi, aš – kaip ir sveikas! Po vieną tabletę per dieną nuo cukrinio diabeto praryju, ir kol kas pakanka. O kartais sąmoningai šių tablečių gėrimą praleidžiu – „pamirštu“ (juokiasi). Už tai šeimos gydytojas, aišku, nepagiria, bet reikia prisipažinti, kad tuo klausimu esu nedrausmingas ligonis. Kita vertus, yra ir naudos – kadangi mano vartojami vaistai yra kompensuojami, giriuosi, kad valstybės biudžetą taupau… Na, sako, ir taupyk, negi mušies su tavim! Esu įsitikinęs, kad, jei organizmas geba ligą valdyti su mažesniais vaistų kiekiais, kam ryti juos saujomis! Beje, turėjau labai gerą draugę, dabar jau amžiną atilsį daktarę Filomeną Taunytę. Ji man nuolat kartodavo, kad alus yra gerai, lašiniai – irgi gerai, o cukrinio diabeto, kaip tokio, išvis nėra… Be abejo, truputį perspausdama tą sakydavo, kartais jos nesuprasdavau – juokauja ar rimtai kalba. Ypač kai pabrėždavo, kad su vaistais reikėtų atsargiai… Bet kad jos žodžiuose bent kažkiek buvo tiesos, niekas nenuneigs.
-Gal, remdamasis draugės Filomenos rekomendacijomis, sveikatą bandėte stiprinti badaudamas?
-Ne. Bet kai paskutinė – pati bjauriausia liga – buvo užklupusi, labai greitai netekau 27 kilogramų ir, prisipažinsiu, net sau baisiai atrodžiau. Ir kiti manimi baisėjosi… Man specialiai badauti net nereikia – valgau nelabai teisingai, bet niekada nepersivalgau, todėl nutukimas negresia. Po paskutiniosios – naviko operacijos – tik Marytė priekaištavo, nes reikėjo pirkti naujus drabužius, kadangi turėtieji kabojo kaip pasiskolinti (kikena).
Su tokia optimistine nuotaika jokios ligos jums turbūt nebaisios?
Niekas nežino, kas atsitiks, kas kiekvieno iš mūsų laukia, bet kadangi esu, kaip sakoma, muštas, man gal kiek lengviau… Be abejo, nėra džiugu žiūrėti į ligoninę ir juolab ten lankytis, bet dabar, kai toks patyrę, ten jaučiuosi jau kur kas drąsiau.
-O kokia jūsų nuomonė apie šiandien taip madingą netradicinį gydymą?
-Nesu nei už jį, nei prieš. Bet mano Marytė visada peršalus vartoja tik liaudiškas priemones – atsiverčia kurią nors iš Filomenos Taunytės knygų, kurių turime visas, kiek tik buvo išleista, ir, pasiskaičiusi rekomendacijų, tą ir daro. Manau, ten aprašomi liaudiški gydymo metodai yra tikrai geri. Mano šeimos daktaras, aišku, turbūt galvoja kitaip… Su ekstrasensais esu susidūręs, kai rengiau pramogines televizijos laidas, o dar vieną kartą – kai atsitiktinai vieną tokį gatvėje sutikau. Sužinojęs, kad aš, gulėdamas ligoninėje, vis tiek ištrūkdavau į lauką parūkyti, pasakė: „Ne, tu nemesi rūkymo. Rūkymas tave mes!“ Tai aš to dabar ir laukiu…
-Norėjau klausti, kaip sau pasikeliate nuotaiką, kai būna liūdna, bet supratau, kad jums „liūdesys“ – nelabai suprantamas dalykas?
-Visko būna. Visą gyvenimą buvau labai linksmas, visuomeniškas, visur eidavau, dalyvaudavau, o kai neseniai pasikeitėme butą – išsikraustėme į Naująją Vilnią, įsikūrėme visai šalia parko, kur po langu auga didelės eglės, laksto voveraitės, va, čia man visada nuotaika – kuo puikiausia! Esu kilęs iš Klaipėdos, ilgus dešimtmečius gyvenau Vilniuje, netoli centro, kur nuolat girdėjau triukšmą ir šurmulį, o čia – ramybė, tyla… To buvau labai pasiilgęs… Man pritrūksta ir jūros. Kai žmona pamato, kad darausi piktas ir niūrus, pataria nedelsti, greičiau važiuoti į Klaipėdą. Pakanka kelias dienas ten praleisti, nueiti prie jūros, aplankyti draugus ir – viskas, aš jau visai kitoks! Tai man – geriausias poilsis, geriausias atsipalaidavimas!
-Dar vienas jūsų atsipalaidavimas, jei tikėsime gandais, – gražios moterys?
-Tikrai taip! Nes jei vyrui ir jos nepatinka, tada jau geriau tegu vynioja į baltą drobulę (juokiasi). Dailios moterys mane lydėjo visą gyvenimą! Aplinkui visi stebėdavosi – Henrikai, toks baisus esi, o vis šalia – tokios gražios moterys! Nes jos puošia gyvenimą! Marytei buvo sunku su tuo susitaikyti, 38 metus taikėsi, bet, regis, susitaikė… Ir viskas čia yra tvarkinga ir teisinga. Kita vertus, nėra negražių moterų – visos jos yra gražios, tik kai kurios – per jaunos…
-Et, tie vyrai… Geriau papasakokite, kokia gyvensena, jūsų nuomone, yra sveika. Kokių normų žmogus turėtų laikytis, kad kuo vėliau tektų apsilankyti gydymo įstaigoje?
-Labai sunkus klausimas… Ypač žmogui, kuris tokių normų niekada gyvenime nesilaikė… Kaip ligonis, pasakysiu – reikia vartoti kuo mažiau vaistų, nesvarbu, kad gydytojas visokių jų išrašo. Organizmas turi pasakyti, ar tau tikrai tų vaistų reikia. Taigi, mano įsitikinimu, sveika gyvensena pirmiausia yra gyvenimas su kuo mažiau vaistų.
-O veganizmas? Vegetarizmas?
-Apie šias „normas“ galėčiau kalbėti tik su ironiška šypsena veide… Kartais darosi pikta dėl jaunų mamyčių, neduodančių mažiems vaikams mėsos, darančių iš savo kūdikių vegetarus ar veganus. Juk tai kenkimas savo vaikui! Tegul jis užauga sveikas ir renkasi, valgyti mėsą ar jos atsisakyti… Aš irgi galėčiau ilgai gyventi be mėsos, ko nepasakyčiau apie marinuotus burokėlius. Juos valgau, kol bloga pasidaro, kol negaliu ton pusėn pažiūrėti – taip mėgstu! Kai kitados gyvenau Kaune, buvau įkūręs Burokėlių mėgėjų draugiją! Rinkdavomės kiekvieną dieną ir atsinešdavome įvairiausių burokėlių mišrainių, rengdavome patiekalų iš burokėlių gamybos konkursus… Bet su vegetarais ar juo labiau veganais man tikrai ne pakeliui…
-O kaip manote, kas šiandien žmogaus sveikatai labiausiai kenkia – be tabako ir alkoholio?
-Bijau, kad neišdrįsite to parašyti – mano nuomone, labiausiai visai tautai kenkia Seimas ir televizija. Pasižiūriu, ką jie tame Seime išdarinėja, kuo užsiima, ir iškart susinervinu, susergu. Ir kiti žmonės, manau, panašiai pasijunta. Kai matai, kas ten vyksta, norisi ir prisigerti, ir prisirūkyti. Visiška nekompetencija šiandienis Seimas trenkia! Pamenu, Arūnas Valinskas, išeidamas iš politikos, pasakė – prisiminsit mus ir minėsit, kad buvom dar visai neblogi… Suprask – ne prasčiausi… Argi ne teisybę sakė!? Taigi pirmiausia sveikatai kenkia Seimas, po to – niekam tikusi televizija. Tiesa, yra dar viena blogybė – neraštingumas. Gal prieš aštuonerius metus su kolega Seime suorganizavome diktantą – ponai parlamentarai, kurie sutiko diktantą parašyti, šeštos klasės tekste pridarė po 6 ir daugiau klaidų. Kyla klausimas – kiek klaidų būtų padarę kiti seimūnai, tie, kurie greičiausiai iš baimės, kad neapsijuoktų, nesutiko veltis į šią avantiūrą? Ketinu tą patį diktantą pasiūlyti parašyti šiandienio Seimo nariams ir, žinokit, nuoširdžiai baiminuosi, kad rezultatas gali būti dar prastesnis.
-Gėda – daugiau nėra ką pridurti… Vis dėlto atsisveikinkime linksmesne nata. Pabandykite sudėlioti savo geros sveikatos, puikios savijautos receptą.
-Tai turbūt vienas sunkiausių klausimų, nes, kaip minėjau, pats neteisingai gyvenu. Pabandysiu tą receptą padėlioti atvirkščiai – kaip turėtų būti, kad jausčiausi sveikesnis. Taigi Vaitiekūnas norėtų nerūkyti – šio noro kol kas neįgyvendino, bet kada nors tikrai pavyks; žmogui reikia nuolat bendrauti, nebūti vienišam, nes, kai būna vienas, prisigalvoja visokių ligų; stengtis būti kuo arčiau gamtos, bent kartą per metus nuvažiuoti prie jūros – pasivaikščiojimas Lietuvos pajūryje griekų pilnam žmogui yra tarsi išpažintis… O juk po išpažinties visi pasijuntame ir drūtesni, ir sveikesni…
Nuotraukos iš Dainiaus Radzevičiaus asmeninės fototekos