Sakoma, kad gera šeimininkė ir iš kirvio koto gardžią sriubą moka išvirti. O pareigingas žurnalistas kuo pasižymi? Atsiprašau už nekuklumą, bet noriu paatvirauti, kokiomis sąlygomis žurnalistams kartais tenka darbuotis, kad spėtų įvykdyti redaktorių įpareigojimus ar atliktų pačių suplanuotus darbus…
Interviu… sūkurinėje vonioje
Tuo laiku dirbau medicininėmis temomis rašančiame leidinyje. Gavau redaktorės užduotį – skubiai surasti kokia nors reta liga sergantį žmogų ir jį pakalbinti. Interviu redaktorės elektroninį paštą turi pasiekti trečiadienį, vėliausiai – 14 valandą (buvo antradienis, 16 valanda).
Susirūpinau. Suku galvą, kur to „reto ligonio“ ieškoti, ir staiga per radiją išgirstu reklamą, kad „Senukuose“ šiandien – akcija puodams. O man jų – verkiant reikia! Sėdu į
automobilį, nuskrieju į „Senukus“. Rinkdamasi puodus, galvoju apie tą patį – „reto ligonio“ paieškas… Nusprendžiu kreiptis pagalbos į Kauno klinikų Komunikacijos skyriaus vadovę Mildą Dambrauskienę, bet – po to, kai nusipirksiu puodus.
Stovėdama eilėje prie kasos, išsiplepu su prieš mane laukiančia moterėle (akcijų diena, taigi pirkėjų labai daug). Ji man lyg stebuklas – prasitaria labai išgyvenanti dėl savo draugės, kuriai gydytojai diagnozavo retą ir sunkią – Bazedovo ligą! Esą vienintelė paguoda ta, kad toji draugė gyvenanti ir dirbanti Airijoje, gal, girdi, gydytojai ten bus dėmesingesni… Suklūstu… Reikia žūtbūt išpešti tos ligonės kontaktus – šiais laikais galima ir nuotoliniu būdu pasikalbėti! Tik kaip nepažįstamą ponią, ir dar per atstumą, prikalbinti atviram pokalbiui? Nesitveriu džiaugsmu išgirdusi, kad toji ponia šiomis dienomis kaip tik vieši Lietuvoje, apsistojusi Kaune! Bet… rytoj vakare isskrendanti atgal į Airiją.
Viskas vyko žaibiškai: išprašiau Irutės mobilųjį telefoną ir iškart jai paskambinau. Pokalbis, aišku, nebuvo labai rišlus, vis dėlto pavyko ją įkalbėti susitikti. Tačiau vėl bėda – tądien ji iki vėlaus vakaro užimta, rytojaus dieną – paskutinis apsilankymas „Impuls“ sporto klube ir baseine (treneris jai sudaręs specialią programą, nes sunki liga jau pažeidusi stuburą ir visą kaulų sistemą). Po to – už lagaminų ir į oro uostą.
Gerbiu moters užimtumą ir dešimtkart padėkoju už pažadą, kad rytojaus rytą susitiksime… „Impulso“ baseine, iškart po jos užsiėmimų sporto klube. Sužinau, kad ji – šviesiaplaukė, vilkės raudonos spalvos bikinį. Aš informuoju, kad būsiu „mėlyna“.
Sūkurinėje vonioje mudvi užtrukome apie dvi valandas. Irutė mėgavosi povandeninėmis srovėmis ir atsakinėjo į mano klausimus, o aš, irgi gulėdama vonioje, bet nelabai jausdama srovių, vienoje rankoje laikiau įjungtą diktofoną, o kitoje – užrašų knygelę su tušinuku ir saugojau, kad ant jų neužtikštų vanduo… Pagalia išlipę vonios pradėjome kvatoti – kūnai nuo chloro pabalę, oda – susiraukšlėjusi!
Savo nuotrauką Irutė atsiuntė iš mobiliojo telefono, kol rašiau tekstą… Spėjau! Kitą dieną mano interviu buvo laikraštyje.
Interviu…grožio salone
Kitas smagus nuotykis nutiko visai neseniai. Suplanavau interviu su operos primadona Nomeda Kazlaus, tačiau laikas spaudė… O ką jau kalbėti apie pasaulinio lygio dainininkę, kuriai brangi kiekviena minutė! Vis dėlto pavyko suderinti abiem pusėms tinkamą susitikimo laiką. Vietą pasiūlė ponia Nomeda – Domininkonų g. 16, Vilnius.
Nuvykau ten ir negalėjau patikėti savo akimis – grožio salonas! Darbuotojos patvirtino – taip, Nomeda tuoj ateis, šiandien jai svarbus filmavimas, tai puošime, šukuosime. O kuo aš, nustebo, su Nomedos grožio procedūromis susijusi? Prisistačiau, pasakiau, kad esame sutarę dėl interviu.
Nomeda skriste įskrido vidun su šventinių rūbų pakaba rankoje ir kuo maloniausiai sutiko pasikalbėti. Ne, ne kur nors ramioje patalpėlėje, salono poilsio kambaryje, o čia pat, sėdėdama kirpimo meistrės kėdėje! Šalimais įsitaisiau ir aš, įjungiau planšetę, o dvi kirpimo meistrės – plaukų džiovintuvus (Nomeda turėjo vos pusvalandį, todėl papuošti ją reikėjo labai spėriai). Beje, pirmuosius klausimus dainininkei pateikiau, kai už širmos jai trinkė galvą…
Ir ką – viskas gerai! Pasikalbėjome! Visai neblogą interviu pavyko parengti. Kaip sakoma, nieko nėra neįmanomo…
Nuotraukoje: (viršuje) Publikacijos autorė, LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos narė Virginija Grigaliūnienė
Teodoro Biliūno nuotr.
Nuotraukoje: (apačioje) Virginija Grigaliūnienė sveikina savo seserį, taip pat žurnalistę, LŽS narę Ramutę Pečeliūnienę, kuri 2016-ųjų Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga buvo apdovanota Kauno miesto Burmistro Jono Vileišio medaliu
Ričardo Šaknio nuotr.
