Mūsų žiniasklaida jau seniai atstoja rytinę maldą, daugelis dar prieš ryto kavą įsijungia informacinius portalus ir, tiesą sakant, dažniausiai šis veiksmas geba traumuoti sąmonės dalį visai dienai, o tie, kurie žiniasklaidos temų rate sukasi nesustodami, yra virtę niurzgomis, moralizuotojais ir pamazgų pilstytojais.
Būna ir (tragi)komiškų naujienų, kaip anądien daugybės žmonių feisbuke aptarinėjama žinia iš Lenkijos. Ten viena visuomeninė organizacija siūlo reguliuoti seksualinį gyvenimą. Žmona vyrui privalanti „duoti” visada, išskyrus tris atvejus: jei turi nuo to atleidžiančią gydytojo pažymą, dvi dienas prieš mėnesines ir dvi po, ir – jei vyrui „reikia” dažniau nei tris kartus per parą. Tai jau kvepia talibanu, tačiau nemanau, kad toks sprendimas bus priimtas, tad iš lenkų rūpesčių ramiai galime pasijuokti. Ką siūlo mūsų žiniasklaida?
Žinoma, vien sensacijas, kurių dauguma – su neigiamu užtaisu. Tą sumušė, tą užmušė, tas paėmė kyšį, visiška netvarka, Lietuva greit ištuštės, geriausi jau išvažiavo, liko tik „runkeliai”, kurie kiauras paras stovi prie „Lidl”, be to, tuoj ateis rusai ir čia visiems bus ragai. Tarsi valdžia, kuri, kaip žinome, yra genetiškai bloga, būtų įgyvendinusi scenarijų, aprašytą Ričardo Gavelio romane „Vilniaus pokeris”.
Prie to prisideda ir nuolatiniai žiniasklaidos klounai, pavyzdžiui reklaminis „koldūnų veidas” Andrius Užkalnis arba niekaip Zbygniewo įvaizdžio neatsikratantis Algis Greitai. Pastarasis rafinuotesnis, nors jo juodasis humoras ir perspaustas, o pirmojo principas paprastas: kuo labiau visus aplinkui laistysi srutomis, tuo didesni bus reitingai ir honorarai, nes visuomenės nevykėliams patinka, kai ką nors muša.
Portalai pasiūlo ir, jų nuomone, pozityvo, kad viskas nebūtų taip niūru. Iš jų nuolat sužinome, kodėl patartina šlapintis duše arba kokią seksualumo bombą susprogdino viena ar kita pačios žiniasklaidos išsidrožta žvaigždutė. Toks ir pozityvas visoje šitoje srutų duobėje, apie skaitytojų komentarus geriau jau neužsiminsiu – būtent žiniasklaida tokius tualetinius komentatorius ir užsiaugino.
Ar yra išimčių? Taip, smagu konstatuoti, kad tarp dienraščių „Kauno diena” išlaiko labai neprastą ir solidų lygį. Praėjo daug laiko nuo sovietmečio, kai vienas architektas, jo žodžiais tariant, šį laikraštį užsisakydavo vien tam, kad laiku sužinotų, kada į Šančių rampą atveš akmens anglių. Tačiau tokios išimtys itin retos, iki rimtų vakarietiškų dienrašių lygio – šviesmečiai.
Nuotraukoje: Publikacijos autorius, Nacionalinės premijos laureatas Kęstutis Navakas
Antano Slavinsko nuotr.