Gediminas JANKUS ,,FAUSTAS LIETUVIŠKAS" (novelė)

Gediminas_Jankus_II.jpg




Vieną gražų pavasario rytmetį vaizdingose Jiesios pašlaitėse Domicijus rankiojo tuščius butelius. Jam sopėjo galvą ir buvo sunku lankstytis. Domicijus užkliuvo už šaknies ir nudardėjo į griovį. Jis susitrenkė viršugalvį ir kairę ranką, ėmė keikti ne tik šaknį, bet ir šią dieną, savo varganą gyvenimą, gimimo valandą ir nelaimes, jo nepaliekančias. 

Keikė jis tįsodamas paslikas, nes nevaliojo pasikelti. Kai skausmas kiek atlėgo, Domicijus atlyžo, pradėjo krutėti ir žvalgytis. Skardis, nuo kurio jis virto, buvo gan aukštas, griova – gili ir tankminga. Žvalgosi ir grabalioja Domicijus – neranda savo Maximos maišiuko su keliais tuščiais buteliais. Prapliupo vėl keikti ir keiktis nelaimėlis, šaukėsi velnių ir kitų neišverčiamų galų.

Prisikeikęs ir šiaip ne taip pasikėlęs, Domicijus ne juokais išsigando, pamatęs netikėtai prieš jį išdygusią kažkokią žmogystą. Aukštas, laibas, kažkokiais keistais smailais ilgėjančiais pečiais, kuriuos dengė tamsus apsiaustas, ant galvos kailiu apjuosta svogūno formos kepurė, kurioje plaikstėsi didžiulė visom varsom žėrinti gaidžio plunksna. 

– Kvietei – dusliu balsu dalykiškai pasiteiravo nepažįstamasis. – Štai ir aš…
Kadangi Domicijus niekaip negalėjo atgauti žado ir tik padėrusiom akim stebeilijosi į keistąjį pašnekovą, tasai kyštelėjo iš po apsiausto ranką. Pirštu, ant kurio žaižaravo didžiulis žiedas, dūrė viršun, į vos pro tankmę įžvelgiamą kalvą. 

– Kai tik sutems, užlipk, aš tavęs lauksiu, Domicijau. 
Ir šalta ranka įbrukęs jam kažko prigrūstą maišiuką, pranyko, atrodo, skradžiai žemę prasmego. Domicijus tarėsi kliedintis ar nuo sutrenktos galvos amą praradęs. Tačiau, kyštelėjęs nosį maišelin, dar labiau sutriko. Jame buvo tvarkingai sulankstyta naujutėlaitė eilutė, marškiniai, batai, kaklajuostė ir pailgame vokelyje kelios šimtinės.
„Tai bent. Matyt, koks geradarys“, – sumojo Domicijus
Grįžęs į savo kuklų nuomojamą kambarėlį mediniame namelyje, jis apsiprausė, nusiskuto, apsivilko nepažįstamojo dovanotais rūbais ir išlingavo į miesto centrą. Domicijus nelauktai pajuto savo vertę, savo reikšmingumą. 

Po daugelio metų varganas neįgalusis, niekaip nesuduriantis galų, papietavo prabangiame itališkame restorane, išgėrė didžiulę taurę grimbergeno alaus, atsainiai paliko visą grąžą besilankstančiam padavėjui ir neskubėdamas nukėblino šventiška nerūpestinga Alėja. Prisėdęs ant suoliuko, tingiai stebėjo šurmuliuojančius praeivius, markstėsi, kažką niūniavo ir jautėsi toks nurimęs, gal net laimingas.

Tik įsižiebę Alėjos žibintai Domicijui priminė nepažįstamojo kvietimą. Kažkokia jėga jį stumte stūmė. Nė neužsukęs į savo kambarėlį, netrukus atsidūrė prie kalno ir per šabakštynus, siaurais takeliais ėmė kopti. Krūmokšnių šakos kabinosi, viena įplėšė švarko skverną, ir kai keiksnodamas Domicijus pakėlė akis – nustėro. 

Kalno viršūnėje žėrėte žėrėjo pasakiški rūmai, iš langų tvieskė ryškios šviesos, sklido muzika ir Domicijus galėjo galvą guldyt, kad dieną čia jokių statinių nė kvapo. O dabar. 
– O dabar mes laukiame tavęs, – netikėtai sudundeno prie ausies pažįstamas balsas. 
Krūptelėjęs Domicijus atsisuko, prie jo palinkęs rytinis pašnekovas ledine ranka sugriebė už alkūnės. Stumtelėjo link rūmų. Suskambo fanfaros, abipus patiesto raudono kilimo įsižiebė plačiadugniai deglai. Plačiais didžiuliais laiptais Domicijus kopė klupdamas, žvalgydamasis, priblokštas spindinčios prabangos. Marmuro skulptūros, paveikslai, gobelenai puošė menės pasienius ir Domicijui toptelėjo, kad tai nūdienos grafo Montekristo valdos.

– Ne, aš ne grafas Montekristas, – nusiviepė nepažįstamasis, aikivaizdžiai permatęs Domicijų kiaurai. – Bet kunigaikščiu Nėrkonori gali mane vadinti. 
Laiptų viršuje kunigaikštis apglėbė Domicijų ir pro plačiai atsivėrusias aukso raižiniais papuoštas duris įsivedė jį didžiulę salę. Jam akys apraibo ir galva apsvaigo – gyvų gėlių girliandomis papuoštoje menėje už milžininško, valgiais nukrauto stalo, sėdėjo išsipuošę svečiai, zujo livrėjuoti liokajai, skimbčiojo taurės ir įrankiai, liejosi negarsios šnekos. 
Kunigaikštis Nėrkonori suplojo delnais, suskambo fanfaros, visi pasisuko į juodu, net liokajai sustingo.

– Pristatau jums mūsų naują draugą, – čaižiai suriko kunigaikštis. – Mylėkit ir gerbkite.
Prapliupo plojimai, Domicijų pasodino tarp dviejų žavių ponių, kunigaikštis nesėdo, vaikštinėjo aplink stalą, stabtelėdamas ir pakalbindamas vieną kitą svečią. Tęsėsi nutrūkę pašnekesiai, Domicijus įsidrąsinęs ragavo nematytų neregėtų patiekalų ir gurkšnojo juodąjį madeiros vyną. Kiek išsiblaškęs (koks skanus vynas), klausėsi ponių pasakojimo apie jų klubą, kurio nariu jis tapsiąs, jis būsiąs 212, o iš viso klubas gali vienyti 300 narių. 

Netikėtai išdygęs kunigaikštis (ką tik buvo kitame menės gale) pakišo jam pasirašyti prašymą klubo narystei ir kažkokį pasižadėjimą, tą Domicijus ir padarė, tiesa, kiek sutrikdė parašas savo krauju. 

– Juk tikroji bendrystė tik taip ir įkūnijama, tik taip pasieksi ribą, kai nieko nebenorėsi, – įtaigavo kunigaikštis ir jam visi nuoširdžiai plojo ir šaukė „bravo“ kaip teatre. 
Vakarienė užsitęsė iki pirmųjų gaidžių, Domicijui buvo smagu, jis jautėsi pakiliai, valgė, gėrė, šoko ir nerūpestingai plepėjo.

Ir neprisiminė, kaip atsisveikino, kaip išėjo, kaip atsidūrė kitoje kalno pusėje, prie plento. Žvalgėsi į kalvos viršūnę – jokio rūmų pėdsako, jokio. Domicijus akis trynėsi, žnaibėsi ir balsu stebėjosi, tik visa tai nutraukė pričiuožęs prašmatnus automobilis. Vairuotojas paslaugiai įsodino Domicijų ir nuvežė jį Tautos atstovybėn. 

Po pasakiškos vakarienės kunigaikščio Nėrkonori rūmuose ir narystės krauju pasirašymo, Domicijus akimirksniu tapo Tautos atstovu, neilgai trukus – ir ministru, kiek vėliau – kitos ministerijos ministru. Karts nuo karto jis atvykdavo į ištaigingas kunigaikščio vakarienes rūmuose ant kalno. 

Skanaudami rečiausią vyną, šnekučiuodavosi apie senovę, ieškodavo įkvepiančių pavyzdžių nūdienai. Tokių istorijų ypatingas mėgėjas buvo pats kunigaikštis. Nusitraukęs sabalo kailiu apjuostą svogūninę kepuraitę su vaivorykštine gaidžio plunksna, ilgais nagais barbendamas plikutėlį blizgantį kiaušą, Nėrkonori pasimėgaudamas pasakojo apie Atilą. Jį labiausiai domino Atilos ir popiežiaus Leono I susitikimas. Ar tikrai žiaurųjį barbarą taip paveikė Bažnyčios galvos teatrališkas pasirodymas? Ar tikrai dėl tokio poveikio jis atitraukė nuo Romos savo pulkus?
Ar šiandien popiežius turi tokią galią? Ar jis galėtų sustabdyti nūdienos atilų antplūdį į Europą? Retoriškai klausdavo kunigaikštis ir įspėjamai durdavo pirštu į viršų. Sublykčiodavo stambus žiedas ir klubo nariai darniai suošdavo – neeeee, sudauždami vyno taures.

Domicijus įsiminė ir dar vieną kunigaikščio pasakojimų personažą – Saladiną, kuris kažikada iš krikščionių atėmė Jeruzalę. 
– Saladinas didis karvedys ir išminčius, nes leido krikščionims garbinti savo šventenybes ir visų pirma Kristaus grabą, – aiškino kunigaikštis, niekinamai vaipydamasis, kai kas paklausdavo, kodėl nūnai nėra tokių išmintingų valdovų.

Dienos bėgo, ir Domicijus niekada neprisimindavo savo sunkių, nelaimingų metų. Jis neprisimindavo kančių, vargo ir nepriteklių, patirtų patyčių. Jis neprisimindavo panašių likimo brolių.
– Vargetos? Neįgalieji? Yra ir tokių? Patys kalti, jie pasirinko tokį gyvenimo būdą. Jie nevykėliai, dauguma alkoholikai, narkomanai. Jie nenori dirbti, nenori prisitaikyti. Jie pripratę parazituoti. – Taip dabar kalbėdavo Domicijus, gerbiamas Tautos atstovas ir nepakeičiamas ministrų ministras.
Jis neslėpė pasipiktinimo, kad tokie išsišokėliai tik gadina gerą valstybės gerovės paveikslą, kad yra deguto šaukštas klestinčioje stiprios vidurinės klasės statinėje, jau nekalbant apie tikrųjų turtuolių sluoksnį. Jam pritariančiųjų daugėjo, gyvenimo filosofija ir ideologija „turtėkite“ tapo vyraujančia, o senosios moralės normos buvo skelbiamos beviltiškai pasenusios ir trukdančios žygiuojančiai turinčiųjų, pasiturinčiųjų ir turtuolių kohortai. 

Domicijus kunigaikščio rūmuose mėgavosi ne tik nuostabia bendraminčių draugija, ne tik maloniais intelektualiais pašnekesiais apie Tėvynės ir Europos dabartį bei ateitį, ne tik turkiško hamamo smagumais ar įvairių ponių intymia bendrija. Jam labai patikdavo vienam tingiai plūduriuoti rūmuose įrengtame prabangiame didžiuliame jūros vandens baseine. Uždarame baseine vanduo buvo šildomas, ir Domicijus plaukiodamas jausdavosi kaip Karibų jūros salelių ar Dominikos seklumose. 

Kaskados ir povandeninės srovės maloniai masažuodavo kūną, šiltas sūrus vanduo atpalaiduodavo raumenis. Kūnas lengvas, it besvoris, Domicijus versdavosi ant nugaros, retsykiais pajudindamas pėdas. Mintys klydinėdavo šen bei ten, it lengvi debesėliai.

Didžiulis baseinas jam patiko ir dėl kitos priežasties – juk jis buvo miniatiūrinės Lietuvos formos, išraitytas su visom sienom ir pasieniais. Kaip smagu perplaukti skersai Lietuvos, kitą kartą – išilgai Lietuvos, plaukti nuo Lietuvos šiaurės į pietus, nuo vakarų Lietuvos į rytų. Plaukti per Lietuvą. Per savo Lietuvą. Kuri buvo paknakamai dosni – tik priglaudi krūtinę ar nugarą prie kokio pakarščio ir povandeninės srovės apipurškia tave aukso dulkelėmis ar kokį brangų menkniekį išmeta. Ir visa tai tik dėl įvairių kunigaikščio Nėrkonori pavedimų vykdymo. Švelniai paauksuotam Domicijui Tėvynė tapo tokia sava, artima, suprantama, kaip niekad. Juk jis – vienas jos dabartinių kūrėjų, juk jis vienas…

– Vienas iš daugelio vietinių, – kaip visada netikėtai prabilo kunigaikštis Nerkonori. 
Jis įsitaisė didžiuliame odiniame minkštasuolyje, kuriais buvo nusėti baseino pasieniai, pasilenkė ir įsistebeilijo į Domicijų. 
– Per Lietuvą. Skersai ir išilgai tos Lietuvos. Kaskart tas pats. Jokios perspektyvos, Domicijau. 
Kunigaikštis pakėlė žieduotą pirštą. Povandeniniai masažai išsijungė, tik tyliai teliuskavo sūrus šiltas vanduo. Suskambo muzika. Grojo Vagnerio „Fausto“ uvertiūrą. 
– Ar nenorėtum plaukioti kitame baseine? Europiniame? Praplėsti ribas? – Tęsė Nėrkonori. – Tokioje erdvėje, kur tavo sprendimai būtų padiktuoti mūsų pasaulinės strategijos.

Kunigaikštis pašoko, ėmė keistai kraipytis, iškėlė ilgas rankas, panašias į apkapotus sparnus. Baseino sienos ir kontūrai pradėjo plėstis, vanduo raibuliavo, žaižaravo ir prieš Domicijaus akis atsivėrė visa Europa, Europa vandenyje, Europos žemėlapis baseine. Domicijui apsisuko galva. Taip, Europa, perplaukt skersai ir išilgai Europos, lemti jos valstybių likimus ir tautų ateitį. Kokios galimybės, kokia perspektyva!

Ir jis nuplaukė, lengvai, nejausdamas kūno svorio. Priartėdavo prie vienos, prie kitos valstybės ribos, ir tai tik numanomos, viskas buvo bendra, visuotina, ir bendrija svetingai priimdavo jį. Domicijui aidėjo fanfaros, tiesėsi raudoni kilimai, ir dar nepradžiūvusia galva jis vėl nirdavo į palaimingą plaukimą ir kiekvieną kartą netikėtai atsirandantis šalia kunigaikštis kartu su povandeninėm čiurkšlėm apipildavo jį deimantais ir aukso luiteliais.

Nuo tų brangenybių Domicijui darėsi vis sunkiau plaukti ir judėti, aplipdęs kūną brangakmenių ir aukso svoris gramzdino, laimė, gylis buvo menkas, iki juosmens, tad brisdamas jis šiaip ne taip yrėsi. Tačiau galų gale išlipti į krantą Domicijus nebevaliojo.

Stovėjo, kaip mamonos įsikūnijimas iki pusės sūriame šiltame vandenyje, auksuotas ir deimantuotas, turto ir sėkmės dievaitis, šūkio „turtėkite“ gyva išraiška ir sunkiai kvėpavo. Auksas jau buvo aplipinęs pagurklį, siekė pabarzdę ir Domicijus, vos pasukdamas apsunkusią galvą, ieškojo kunigaikščio pagalbos.
– Riba? Jau nieko daugiau nebenorėsi? – čaižiai suriko tasai tiesiai Domicijaus ausin. 
– Nieko, nieko. Pakaks, man tikrai pakaks, – jau visiškai dusdamas, išstenėjo Domicijus.
Tą patį akimirksnį aukso trupinėliai ir dulkės sumišai su krauju plūstelėjo iš jo burnos, iš šnervių. Domicijus net nespėjo aiktelti . Jo apsunkęs kūnas madaruojančia galva dideliu greičiu smigo kažkur bedugnėn. Akimoju pranyko neppakeičiamas Tautos atstovas, ministrų ministras ir Europos ateities kūrėjas. 

Šiltas sūrus vanduo europiniame baseine žaižaravo kiek parausvintu auksu. Kunigaikštis Nėrkonori paniekinamai vypsodamas užsimovė savo svogūno formos kepurėlę su visomis vaivorykštės spalvomis žybčiojančia gaidžio plunksna ir sumurmėjo:
– Taip, tikroji bendrystė pasiekiama tik krauju. Tik krauju. 
Ir įspėjančiai į viršų pakėlė pirštą su didžiuliu žaižaruojančiu žiedu. 

Nuotraukoje: Novelės autorius, Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų narys Gediminas Jankus