Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje buvo surengta daug diskusijų. Daugiausia prieštaringų nuomonių ir vertinimų sulaukė tema „Sovietmečio rašytojų laikysenos: keblus palikimas“.Šiame dispute dalyvavo kultūros istorikas Darius Kuolys, poetas ir literatūros kritikas Rimantas Kmita, filosofas ir politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius, rašytojas Vytautas Martinkus ir filosofė Nerija Putinaitė.
Kokioms diskusijoje dalyvavusių mintims auditorija pritarė, o kokioms jų svarstymai, teiginiai sukėlė aiškiai neigiamą reakciją, palydėtą net… sutartinu baubimu?
AR REIKIA TAPATINTI RAŠYTOJO ASMENĮ SU JO KŪRYBA?
Rašytojo Vytauto Martinkaus nuomone kūrybą būtina atskirti nuo politikos. Jis atviravo, kad prieš 25 metus svajojo, jog literatūra pagaliau atras savo savastį. Ir apgailestavo, kad jo svajonė, deja, neišsipildė. „Šiandieną mes vėl viską politizuojame, ideologizuojame“, – teigė jis. Panašios nuomonės buvo ir kultūros istorikas Darius Kuolys teigdamas, kad kai kuriuos kūrinius mes neleistinai sumenkiname tik dėl rašytojo asmenybės. Tačiau priešingos nuomonės buvo filosofė Nerija Putinaitė. Jos nuomone, analizuoti rašytojo kūrybą būtina per tris plotmes – kūrybinę, istorinę ir kūrėjo asmeninį gyvenimą. Filosofei antrino Rimantas Kmita teigdamas, kad, pavyzdžiui, skaitydami Juozo Baltušio kūrybą, mums būtina žinoti jo poziciją, laikyseną, pasirinkimą, nes kūriniai dažniausiai būna reakcija į politinę ir kultūrinę situaciją. Nejaugi?
Prisiminkime J. Baltušio „Sakmę apie Juzą“, kuri Prancūzijoje ( čia per metus išleidžiama per tūkstantis įvairaus žanro knygų!), susilaukė net … trijų pakartotinų leidimų (1990,1993, 2001, 2009) ir buvo nedelsiant išpirktos! Matyt, išrankius Prancūzijos skaitytojus visiškai nedomino šios knygos autoriaus asmeninis gyvenimas ir jo politinės nuostatos, o žavėjo kūrinio meninė branda, įtaigiai modeliuojamas lietuvio charakteris ilgaamžės patirties akivaizdoje, turtinga kalba, gamtos ir darbų vaizdavimo grožis. Arba R. Granauskas. Jo romanas „Jaučio aukojimas“ – vienas pirmųjų laisvės parabolių. Bet juk jis, net pats prisipažino, bendradarbiavo su KGB!
A. Tarkovskį prisimename kaip kino genijų, kurio kūriniai dar ir šiandien visus žavi, verčia mąstyti, net perkainoti kai kurias moralines vertybes, bet nekreipiame dėmesio į jo asmenį. Kad jis (net sesuo Marina viename iš interviu pripažino), turėjo tirono, diktatoriaus ryškių savybių. Arba Norvegijos rašytojas, Nobelio premijos laureatas K. Hamsunas. Juk jis buvo net nacizmo demoną šlovinęs genijus ir atvirai agitavo tautiečius sudėti ginklus, nesipriešinti okupantui, todėl kaltinamas net tėvynės išdavimu! Bet tauta ir anksčiau, ir dabar didžiuojasi, kad jų genijaus geriausi kūriniai „Badas“, „Panas“, „Viktorija“ yra naujosios pasaulinės literatūros klasikos neatskiriama dalimi. Panašių pavyzdžių čia galima pateikti dar ir dar, kurie aiškiai bylos, kad negalima sieti autoriaus gyvenimo, jo politinės nuostatos su jo genialiu darbu. Antraip, mes to norime ar ne, slysime į politizavimo, ideologizavimo liūną. Ir jau nusikalstamai menkinsime tautos dvasines vertybes.
AISTROS DĖL PETRO CVIRKOS
Diskusijose prisimintas Petro Cvirkos paminklas, stovintis beveik Vilniaus miesto centre. Ir vėl kai kuriems jo negerbėjams pasitaikė gera proga ant rašytojo asmenybės ir kūrybos išlieti gerą dozę pamazgų (jeigu ne fekalijų). Štai kad ir buvusio Atkuriamojo Seimo pirmininko, profesoriaus Vytauto Landsbergio su aiškiai ironiška gaidele balse, apgailėtinai skurdus samprotavimas: „Jei užsieniečiai važiuotų po Vilnių ir pamatytų P. Cvirkos paminklą, klaustų lietuvių: „ Ar čia iškiliausias Lietuvos žmogus, nes didesnio paminklo nėra visame Vilniuje?“ Mes atsakytume: „Ne, ne, čia toks rašytojas“. Tada jie klaustų: “Ar jis geriausias visų laikų Lietuvos rašytojas?“ Ir mes atsakytume: „Ne, ne. P. Cvirkai paminklas buvo pastatytas ne už kūrybą. Tam nepakaktų ne tik „Cukrinių avinėlių“, bet ir „Žemės maitintojos“. Paminklas jam stovi už Lietuvos išdavimą“.
Šią diskusiją per televiziją, be abejo, žiūrėjo kadaise profesoriaus „runkeliais“ išvadinti ir daugelis Lietuvos žmonių. Neabejoju, jie stebėjosi, kad gerbiamas profesorius neskaitė, o gal net negirdėjo apie P. Cvirkos apsakymų rinktinę „Saulėlydis Nykos valsčiuje“, išleistos dar 1930 m. ir „Baltų lankų“ pakartotinu leidimu – jau mūsų Nepriklausomybės metais (1996), „Kasdienių istorijų“ , skirtų V. Krėvei – Mickevičiui ir sulaukusių irgi pakartotinų leidimų (1938,1940, 1967), pirmo satyrinio romano lietuvių literatūros istorijoje „Frank Kruk“ (1934), romano „Meisteris ir sūnūs“ (1934), kuriame autorius jau gvildena ne socialines problemas, o pasineria į savotišką lietuvių kultūros tyrimą. Pagaliau jo nuostabių „Nemuno šalies pasakų“, kurių tiražas buvo kartojamas ne du ir net ne penkis kartus!?
O gal jis tų leidinių, paprasčiausiai, net nenorėjo prisiminti? Bet turėtų būti didžiulis profesoriaus nusivylimas, kad skaitančioji visuomenės dalis Petrą Cvirką mielai skaitė ir šiandien skaito, neužmiršta. Ir, turbūt, dar labai ilgai neužmirš, nes, anot literatūros kritiko Alberto Zalatoriaus: „P. Cvirka lietuvių novelistikos istorijoje yra vienas kertinių šio žanro atramos taškų. Jis mokėjo reikšmingą socialinę ir moralinę problematiką sujungti su grakščiu pasakojimu ir griežta disciplinuota novelės struktūra. Net tie, kurie buvo tolimi P. Cvirkos kūrinių idėjoms, pripažino jį geru šios formos meistru“.
2009 metų lapkričio mėnesį minėjome P. Cvirkos gimimo 100 – ąsias metines. Vilniuje, Rašytojų klube, literatūrologo profesoriaus Petro Bražėno ir režisierės docentės Juditos Ušinskaitės surengtame literatūros vakare „Prozos meistras – istorijos verpetuose“ (dalyvaujant Lietuvos muzikos ir teatro akademijos IV kurso studentams) buvo skaitomos ir deklamuojamos ištraukos iš jo kūrinių, skambėjo sukaktuvininko talentingas autentiškas žodis. O Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ta proga išleido „Lietuvių literatūros lobyno“ serijoje P. Cvirkos prozos rinktinę „Apsakymai ir „Žemė maitintoja“, į ją sudėdami gražiausias noveles, kurios buvo pirmą kartą skelbtos 1930 – 1938 metais. To nuostabaus vakaro metu profesorius P. Bražėnas nedviprasmiškai akcentavo, kad pastaraisiais metais P. Cvirkos kūryba buvo nepelnytai nustumta į šalikelę. Beje, ta proga dar pavasarį buvo surengta konferencija rašytojo asmenybei, kūrybai paminėti ir Maironio literatūros muziejuje.
Jau keturiasdešimt metų (nuo 1975 m.) rengiami tradiciniai novelės vakarai ir tuo pačiu konkursai Veliuonos krašte. Anksčiau šis renginys vykdavo Petro Cvirkos memorialinėje sodyboje – muziejuje Klangių kaime, o dabar jau kelis metus jis ruošiamas pačioje Veliuonoje Jurbarko savivaldybės ir P. Cvirkos talento gerbėjams pageidaujant.
… Labai teisingai pasakė diskusijoje aktyviai dalyvavęs poetas ir literatūros kritikas Rimantas Kmita, kad noras griauti paminklus ( ko pageidauja profesorius P. Cvirkos paminklo atveju), jam primena norą ištrinti žmones iš mūsų atminties.
Pateikti pavyzdžiai rodo, kad dar labai ilgai tai padaryti nepasiseks!
PURVINI PĖDSAKAI NE TIK J. MARCINKEVIČIAUS PIEVOJE
1974 metais Justino Marcinkevičiaus parašyto eilėraščio žodžius ir šiandien prisimename. Juos dar vis kartoja dažnas lietuvis. Ypač paskutinę strofą:
„Tai gražiai skambėjo žodžiai
Laukas, pieva, kelias, upė.
Tai gražiai iš jų išaugo
Vienas žodis: LIETUVA“.
Dar gūdžiu sovietmečiu Poetas jam brangiausią žodį LIETUVA, išskaidęs į atskirus dėmenis – LAUKĄ, PIEVĄ, KELIĄ, UPĘ – Dievo duota talento galia, tarsi aukštai iškelta mūsų trispalve, juos nešė per visą klastingą sovietmetį ir likusį savo turiningą gyvenimą: net nedvejodamas sutiko būti susikūrusio Sąjūdžio Tarybos nariu, žadindamas pabusti tautą, sakydavo patriotines kalbas šimtatūkstantiniuose mitinguose. Ir naujos, jau nepriklausomos Lietuvos, Konstitucijos preambolę parašė. Bet vos spėjus Poetui amžinam poilsiui užmerkti akis, jo šimtus kartų apdainuotoje Lietuvos PIEVOJE… jau paliekami purvini pėdsakai.
Diskusijoje aktyviai dalyvavusi Nerija Putinaitė teigė, kad. J. Marcinkevičius jau tapo neįdomus, nors mitas apie jį ir jo kūrinius dar pakankamai tvirtas. Filosofės nuomone, autorius, kaip ir daugelis kitų, už solidų atlyginimą sovietmečiu kūrusių, rašė propagandines eiles, šlovino net patį Staliną! Ir vėlesni autoriaus kūriniai nėra dėmesio verti, neturi išliekamosios vertės: „Publicistinė poema“, tai ateistinės propagandos autobiografija, poema „Mindaugas“ – tautiškumo ir patriotizmo surogatas, kuriuo vietinė nomenklatūra maitino tarybinius lietuvius, o apysaka „Pušis, kuri juokėsi“ parašyta… KGB užsakymu!
N. Putinaitė ryžosi mums „atverti“ akis ir Justiną Marcinkevičių… „demitologizuoti“ per susikurtas tris plotmes: asmeninę (koks buvo žmogus: geras, blogas, ar gailėjosi), kūrybinę (jo kūrinių „objektyvią“ analizę} ir istorinę ( ar poetas, kaip asmenybė, mums svarbus, ar jis didvyris. O gal tik prisitaikėlis?). Ir ji tarsi pratęsė dar 1991 metų birželio 6 dienos V. Matulevičiaus TV laidos „Krantas“ pradėtą Poeto šmeižtą (tuomet poetas Tomas Venclova kartu su išeivijos filosofu Aleksandru Štromu įtikinėjo visuomenę, kad J. Marcinkevičius bendradarbiavo su KGB ir kad apysaka „Pušis, kuri juokėsi“ parašyta, būtent, jų nurodymu).
Tuo metu buvęs rašytojų sąjungos pirmininku V. Martinkus prisiminė, kad po minėtos laidos pas jį užėjo J. Marcinkevičius. Nuo didžiulės nuoskaudos tiesiog palūžusiu balsu paklausė: „Ar tu tiki tuo, kas buvo kalbama apie mane per tą televizijos laidą?“ Tokio sugniuždyto, pasimetusio, nusiminusio Poeto jis dar niekuomet nebuvo matęs. T
uo šmeižtu nepatikėjo ne tik V.Martinkus, bet ir televizijos žiūrovai, nes tuo metu vėl atsikovojusiai nepriklausomybę Lietuvai J. Marcinkevičius buvo vienas didžiausių autoritetų ir vedlių. Net buvo galvojama jį rinkti Lietuvos respublikos prezidentu. Tik šiam kategoriškai nesutikus, tos minties buvo atsisakyta.
Ir štai šiemet per diskusiją Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje filosofė Nerija Putinaitė vėl mėgino, kaip ji teigė, toliau „demitologizuoti“ J.Marcinkevičiaus asmenybę. Jos tvirtu įsitikinimu „Tauta bus daug sveikesnė tada, kai stovės ant tvirtų ir aiškių pamatų, o ne mitų, miražų, ir iliuzijų. J. Marcinkevičius – šiuo metu vienas ryškiausių tokių miražų“. Ir šia kryptimi ryžosi žengti dar vieną nemažą žingsnį – ji net mėgino nutrinti ribą tarp Poeto ir sovietinių represinių struktūrų darbuotojo, ilgamečio LKP CK pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus. Anot N. Putinaitės, J. Marcinkevičius niekuo nesiskiria nuo Sniečkaus ,, nes pastarojo kalbose irgi yra žodis „Lietuva“ be TSR, o liaudį jis irgi vadina tauta“ Todėl filosofei kyla retorinis klausimas, – tai A. Sniečkus irgi buvo už Lietuvą? Žinoma, toks filosofės teiginys auditorijoje sukėlė nepritariančiųjų garsius šūksnius ir net… sutartiną baubimą!
Beje, kiek anksčiau panašius purvinus pėdsakus N. Putinaitė paliko ir mūsų tautinio atgimimo patriarcho Jono Basanavičiaus PIEVOJE, jį mėgindama… irgi „demitologizuoti“.
Daktaro Jono Basanavičiaus išskirtinai reikšmingas, pozityvus politinis vaidmuo lietuvių tautos istorijoje byloja, kad jis teisėtai laikomas Tautos tėvu ir tautinio atgimimo patriarchu. Simboliška, jog šiemet, kai J. Basanavičiui sukanka 165 – eri metai nuo gimimo, nuspręsta jam paminklą pastatyti naujai formuojamoje aikštėje priešais dabartinę Lietuvos nacionalinę filharmoniją, kur 1905 metų gruodžio 4 – 5 dienomis posėdžiavo Didysis Vilniaus Seimas. Tačiau į tokias „smulkmenas“ N. Putinaitė nekreipia dėmesio. Turtingoje mūsų patriarcho biografijoje ji ieško mirtingam žmogui būdingų dėmelių, kurių pagrindu galėtų pradėti jį nuvainikuoti. Ir randa. Taip, J. Basanavičius negalėjo pasigirti gera sveikata. Ir todėl ji, tuo pasinaudojusi, mūsų Patriarchą piešia kaip… psichinį ligonį! Bet tai tik pradžia. Toliau ir daugiausia dėmesio ji skiria J. Basanavičiaus pasaulėžiūros analizei.
N. Putinaitės nuomone, J. Basanavičius lietuvius orientavęs nuo europietiškos tapatybės į azijinę, tautą kreipęs į pasyvumą, skatinęs gėrėtis tik praeitimi. Jo pasaulėžiūrai buvo svetimas valstybiškumas, nes norėjo sukurti ne politinę, bet kultūrinę tautą. O tokia tauta negalinti sukurti valstybės. Be to Patriarcho kurtoje lietuviškoje tapatybėje, atseit, visiškai nėra perskyros tarp gėrio ir blogio. O juk tai, anot filosofės, barbariška, bandito savimonė, kuri grindžiama teiginiu, kad tas, kuris stipresnis, visuomet yra teisus, ir t. t, ir t. t. Todėl N. Putinaitės išvadoje – tauta negali kurti savo ateities ant tokių net labai abejotinų pamatų.
LIŪDNOS IŠVADOS
Prisiminkime sovietinę Lietuvą ir marksizmo – leninizmo teorijos propagandistų pagrindinį tikslą. Juk partijos ideologų vienintelis siekis tuomet buvo bet kuria kaina ir bet kokiomis priemonėmis sutriuškinti lietuviškąjį nacionalizmą, nes, ištautinus Lietuvos piliečius (juos pavertus klusnia individų mase), būtų žymiai lengviau kurti „šviesesnį rytojų“ – marksizmo-leninizmo propaguojamą komunizmą. Ko siekia N. Putinaitė propaguodama redukcijos į sovietžmogį ir redukcijos į sovietiškumą metodus? Argi ne jos kova prieš sovietinę Lietuvą ir jos sovietžmogius nėra užmaskuota kova irgi su politiniu tautiškumu? O juk kova prieš politinį tautiškumą (nacionalizmą) tuo pačiu yra ir kova prieš patriotizmą!
Vėl prisiminkime Justino Marcinkevičiaus vaidmenį Lietuvai atgaunant nepriklausomybę. Ir kūryba, ir asmeniniu pavyzdžiu jis ragino tautą pabusti, vėl iškelti mūsų trispalvę Gedimino pilies bokšte. Bet jo didžioji gyvenimo dalis prabėgo dar sovietinėje Lietuvoje. Todėl N. Putinaitei, naudojantis redukcijos į sovietžmogį ir redukcijos į sovietiškumą metodais, buvo nesunku jį „demitologizuoti“, pritaikant redukcijos į blogą žmogų (tiksliau – sovietžmogį, tik pasigailėjimo vertą žmogelį) metodą. O turėdamas tokius neigiamus bruožus, argi jis galėjo ką nors vertingo sukurti, juo labiau būti tautos vedliu?
Prisiminkime Sausio tryliktąją, kai prie Parlamento ir televizijos bokšto sprendėsi šalies likimas. Iš visos Lietuvos ten susirinkę beginkliai žmonės buvo tvirtesni už ginkluotus okupantus. Ir laimėjo. Bet šis istorinis faktas pagal N. Putinaitės filosofiją – tik miražas, nes toje žmonių jūroje beveik pusė, o gal ir daugiau, buvo… sovietžmogių! Todėl pirmiausia tokių apgailėtinų tipelių elgesys turi būti vertinamas pagal filosofės sukurtas tris plotmes…
Tautai reikia tvirtų ir aiškių pamatų!
Dar pusė bėdos, kai tokios „teorijos“ skleidžiamos diskusijose, nes tuomet su filosofe galima nesutikti, diskutuoti, ginčytis. Bet kai tokios „filosofijos“ jau dėstomos mūsų aukštosiose mokyklose ( N. Putinaitė – VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė, net humanitarinių mokslų daktarė) – baugina. Tai aiškiai rodo, kaip sparčiai Lietuvoje ideologizuojami net humanitariniai bei socialiniai mokslai.
Nuotraukoje: Publikacijos autorius žurnalistas Povilas Antanas Kaunas, kai jam 2015 metais Vilniuje buvo įteiktas medalis ,,Už nuopelnus žurnalistikai”
Vladimiro Beresniovo nuotr.