Mes jį vadindavom Sigiu. Su juo būdavo be galo įdomu diskutuoti įvairiomis temomis – Sigis nestandartiškai vertino daugelį gyvenimiškų situacijų. Galbūt todėl, kad turėjo įgimtą jumoro jausmą, net ir kritiškas situacijas pateikdavo ne kaip pasaulio pabaigą, o su tam tikra meilės gyvenimui doze. O tai tikrai nėra lengva, kai rašai kriminalinėmis temomis – ką Sigis ir darė…
Jo rašiniai visada „atskiesdavo“ kitų kolegų griežtą nuomonę ar straipsnių apie nusikaltimus šiek tiek bauginantį stilių. Nagrinėdamas vieną ar kitą temą, Sigis visada atrasdavo perliukų, gretindavo, atrodo, nesugretinamus faktus, pateikdavo ne „pliką“ įvykio aprašymą, o visada ieškodavo priežasčių, kodėl vienaip ar kitaip įvyko. Nemokėjo žmogaus sumalti į miltus, neigiamo herojaus biografijoje ieškodavo priežasčių, kodėl šis taip, o ne kitaip pasielgė.
Beje, jis ne tik gerai valdė žodį, bet ir sugebėdavo gana taikliai iliustruoti savo straipsnius piešiniais ar karikatūromis. Ir ne tik straipsnius iliustruodavo – sugebėdavo pagauti esminius kolegų bruožus, ne vienas turime jo pieštą draugišką šaržą.
Už savo straipsnius buvo pelnęs ne vieną Lietuvos žurnalistų sąjungos apdovanojimą. Kaip, beje, ir už nuotraukas, kuriose jis fiksavo ne tik garbius žmones, bet ir tamsiąją mūsų Lietuvėlės pusę. Taigi, buvo kūrėjas, menininkas, kuriam buvo svarbiausia – laisvė rašyti tai, ką mato ir taip, kaip suvokia įvykius.
Matydami, jo talentą, įkalbėjome iš mažo kriminalinio laikraštėlio „eiti į žmones“ – rašyti dienraščiams, kur žurnalistui turėtų atsiverti žymiai didesnės galimybės, platesnė auditorija.
Ilgokai mąstęs Sigis ryžosi (prieš tai išgavęs pažadą, kad, jeigu kas – bus priimtas atgal) ir maždaug metus įvairiomis temomis rašė straipsnius vienam didžiausių Lietuvos dienraščių. Po to – sugrįžo atgal. Sakė, nebegalėjęs kęsti diktato ir nurodymų, kaip turintis rašyti… „Nemoku , o ir nenoriu rašyti užsakomųjų straipsnių, nesugebu pilti niekuo dėtam žmogui šiukšlių ant galvos“, – savo grįžimą tuomet liūdnai paaiškino Sigis.
Deja, senojoje darbovietėje nebeilgai teko dirbti. Pasikeitę laikraščio savininkai nurėžė etatus, nevertindami, kas kaip rašo. Sigis liko bedarbiu.
Kai kurių leidinių ir portalų savininkai siūlė jam darbą, tačiau pasiūlymai Sigio netenkino dėl kelių priežasčių.
Pirma – niekur niekas nežadėjo laisvės, t.y. laisvai reikšti savo mintis.
Antra – kai kur buvo reikalaujama medžiagas pateikti taip skubiai, jog apie straipsnio kokybę ar analizę, būtų tekę pamiršti.
Trečia – visose medijos, į kurias jis kreipėsi ir kuriose, galbūt, būtų ir pavykę įsidarbinti, arba turėjo „tabu“ temas, arba nuostatas, kaip rašyti viena ar kita tema.
Na ir dar viena priežastis – menkas atlygis. Pasak Sigio, tik Judas parsidavė už 30 sidabrinių… Dažnam darbdaviui nepatiko aštrus jo liežuvis, sugebėjimas nepasiduoti spaudimui ar šokti pagal kažkieno dūdelę.
Kol Sigis ieškojo darbo, parašė ir išleido knygą, kuri dar nepasiekusi skaitytojo buvo apšaukta smurtine ir kurią, kaip viduramžiais, reikėjo sudeginti ant laužo. Pikčiausia, kad tas, kuris ragino tai daryti, knygos net nebuvo skaitęs. Taip, knygoje Sigis aprašė vieną šiurpiausių Lietuvoje įvykdytų nusikaltimų. Tačiau joje tikrai nebuvo kraują stingdančių detalių, o didesnė knygos dalis buvo skirta pokalbiams su psichiatrais ir psichologais, aiškinantis, iš kur atsiranda monstrai, sugebantys įvykdyti protu nesuvokiamus nusikaltimus…
Taigi, viltis rasti darbą, žurnalistui išblėso maždaug po trejų paieškos metų.
Kodėl apie šį žurnalistą rašau būtuoju laiku?
Ogi todėl, kad dabar buvęs žurnalistas vairuoja daugiatonį vilkiką (daugiau nei 40 t) ir vežioja prekes po visą Europą. „Sunkus darbas, – sako beveik visas Vakarų šalis sunkiasvore mašina jau spėjęs pervažiuoti Sigis. – Tačiau, kai reikia išlaikyti šeimą, ieškai išeities. Būčiau jaunesnis, būtų lengviau, tačiau yra kaip yra. Pagaliau galiu įtvirtinti savo užsienio kalbų žinias (iki tol jis laisvai kalbėjo anglų ir vokiečių kalbomis, šiek tiek lenkiškai ir švediškai – aut. past.) ir išmokti naujų. Šiuo metu jau susišneku ir su ispanais“.
Vakarų Europos keliais vairuodamas vilkiką Sigis ne tik mokosi naujų kalbų, tačiau nepraleidžia progos įamžinti tai, ką pamato įdomaus. Tad visada šalia – fotoaparatas. O jo nuotraukomis galima pasigrožėti „Facebook‘e“.Kodėl nerašau jo tikrojo vardo ir pavardės?
Šiuo metu Sigis toli nuo Lietuvos, todėl negalėjau paklausti ar jis sutiktų, kad jį įvardinčiau. Be to, manau, kad tokių sigių, deja, yra ir daugiau, kurie, leidiniams pakliuvus į verslininkų rankas, neteko laisvės rašyti laisvai ir nenorėjo parsiduoti už 30 sidabrinių…
Nuotraukoje: Publikacijos autorė, LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos narė Aurelija Žutautienė
Žurnalo ,,Žmonės” fotografo, LŽS nario Teodoro Biliūno nuotr.