Tradiciškai Metų darbo rezultatus sumuojame artėjant Naujiesiems ar Spaudos dienai, tačiau šįsyk pamaniau, kodėl gi Balandžio 1-ąją neprisiminus situacijų, kurios kelia šypseną ir rimtas agroverslo problemas gvildenančiame „Ūkininko patarėjuje“ yra likusios „už kadro“?
Visi žinome, kad laikraštis toks „žvėris“, kurį kiek „bešertum“, jis vis tiek amžinai yra alkanas. Taigi sykį ankstų pirmadienio rytą sėdžiu prie kompiuterio ir skubiai „gaminu“ reportažą iš savaitgalį vykusio renginio – geriausių šalies žemdirbių pagerbimo šventės.
Kai skubi, išties geras pagalbininkas yra automatinė teksto klaidų taisymo programėlė, nes ji leidžia greičiau spausdinti, nuolat nežvilgčiojant į kompiuterio ekraną. Taigi rašau: Kauno kultūros centre „Girstutis“ įvyko šventė „Metų ūkis“, „Girstutyje“ apdovanoti pažangiausi šalies ūkininkai…
Pabaigtą tekstą prieš nešdama mūsų vyriausiajam redaktoriui Vyteniui Neverdauskui dievaž perskaičiau. Šio, pluoštus rašinių kasdien „revizuojančio“ žmogaus komandoje dirbu jau daugiau nei 20 metų, bet iki šiol neatsistebiu jo „erelio akimi“. Nes vos žvilgtelėjęs į mano tekstą V. Neverdauskas bakstelėjo pirštu: „Perskaityk šitą žodį“. Taigi skaitau ir dabar jau pati matau, kad visur, kur rašiau „Girstutis“, kompiuteris automatiškai ištaisė į „Girtutis“. Taip ir įsivaizduoju išspausdintą rašinį, kaip geriausi Lietuvos ūkininkai šventė „Girtutyje“… (Kolegas, esančius toli nuo tikrojo šalies agroverslo, patikinu, kad realaus preteksto dviprasmiškai paralelei šiuo atveju tikrai nėra).
Sykį taip pat tik šefo „erelio akis“ mane yra išgelbėjusi nuo didelio nepatogumo prieš pašnekovą, „ūkiška“ pavarde Burokas. Mat pirmuosiuose dviejuose rašinio apie jo ūkį puslapiuose rašiau: “Anot Buroko…“, „kaip sakė Burokas…“. O kituose dviejuose – „anot Kopūsto…“, „Kaip sakė Kopūstas“…
Šypseną keliančių lingvistinių nesusipratimų yra nutikę ne tik rašant, bet ir renkant rašiniams medžiagą.
Kartą kalbinau labai spalvingą pašnekovą – Kaune studijuojantį libanietį, beje, visai neblogai kalbėjusį lietuviškai. Bet nustėrau, kai vaikinukas ėmė pasakoti, kad per vasaros atostogas „ kaip tristas“ norėjo išvažiuoti į Skandinaviją. „Ką, – klausiu, – kaip teroristas?“ „Ne, – sako, – „kaip tristas!“ Galiausiai šiaip ne taip išsiaiškinome. Pasirodo – kaip turistas…
„Nuėjau į biblioteką ir dingau“, – dar pasakojo pašnekovas. Nudaviau, kad Lietuvoje tai visiškai suprantamas dalykas. Laimė, iš konteksto paaiškėjo, kad didelėje bibliotekos erdvėje vaikinukas tiesiog buvo pasiklydęs.
Tai, kad mūsų profesijos žmogui nuolat tenka jaustis it minų lauke, akimirksniu reaguoti, paklausti, atsakyti, kone kasdien patiriame visi. Ir be abejo, visose tokiose šiose situacijose stengiamės išlikti orūs bei pasitikintys savimi. Tačiau vieno komiško epizodo iš savo praktikos niekaip negaliu pamiršti. Teko daryti interviu su labai solidžios įmonės labai solidžiu vadovu jo lakuota medienos panele „išmuštame“ kabinete. Pokalbis buvo rimtas ir ne itin malonus. Atsisveikinant vis dėlto ištiesėme vienas kitam ranką, o pašnekovas netikėtai ėmė ir plačiai šypsotis. Pasirodo, atsukusi veidą į jį ir atgalia ranka darydama duris, kaip tas studentas libanietis bibliotekoje pasiklydau tarp tviskančių sienų panelių ir žengiau ne pro duris, o į sieninę spintą).
Taigi sveikindama Kolegas su Balandžio 1 – ąja kviečiu visus aktyviai įsijungti į konkursą „Žurnalistinės kasdienybės istorijos“ bei rašyti jas ir rimtas, ir linksmas. O kartu šiandien pokštaujančiuosius noriu įspėti, kad kartais Balandžio 1- osios „pranašystės“ pildosi ir virsta gana solidžiais projektais. Ir kalbu tai iš savo patirties.
Prieš keletą metų, „prispausta“ redakcijos „vyriausiojo“, norom nenorom turėjau „išspausti“ kokią nors melagystę „Ūkininko patarėjo“ Balandžio 1-osios numeriui. Pačiai sau netikėtai tąsyk pagavo įkvėpimas ir sukūriau visai smagią istoriją apie tai, kad iš Zoknių oro uosto kariniais transportiniais lėktuvais lietuvių ūkininkų išaugintus mėsinius galvijus pradedama eksportuoti į Kazachstaną…
Atrodė, kad tokią utopiją skaitytojai tikrai supras kaip humorą. Tačiau dar tą pačią dieną sulaukėme Mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos vadovo skambučio, kad šis negalintis „atsimušti“ nuo interesantų, klausiančių, kada konkrečiai gyvulius pristatyti į Zoknius… Ir šiandien tikrai juokinga, kad praėjus visai nedaug laiko, tebūnie ne iš Zoknių, o kitu transportu, gyvų galvijų ir netgi stumbrų eksportas iš Lietuvos į Kazachstaną tikrai prasidėjo!
Nuotraukoje: Publikacijos autorė, laikraščio ,,Ūkininko patarėjas” žurnalistė, LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos narė Rasa Prascevičienė
LŽS nario Teodoro Biliūno nuotr.