Vilius Kavaliauskas, vilnietis žurnalistas, istorikas, kolekcininkas
Kaimynai sumanė įsirengti priedangą, ir aš, tuštindamas apleistą rūsį, radau vertingą dėžę. Mūsų namas – unikalus nomenklatūros, kultūros ir „naujųjų lietuvių“ mišinys. Du „butai kultūrai“ skirti Sąjūdžio išvakarėse, abu buvo pirmame aukšte, ir Regimantas Adomaitis juokėsi, kad valdžia tada apsiriko: butai pirmame aukšte – patogiausi.
Dėžėje gulėjo trys neišpakuoti R.Dichavičiaus albumai „Žiedai tarp žiedų“. Patys rečiausi – pirmojo leidimo. Visi dabar žino, kad imperijoje išleisti tokią knygą prireikė asmeninės M.Gorbačiovo vizos. Tokio leidimo reikėjo ir parodai Maskvoje, kur kelių kilometrų eilę prie Rimanto parodos mačiau savo akimis. Tada albumus galėjo gauti tik „pateptieji“ – vienas iš jų buvo mano kaimynas.
Jau paskambinau Rimantui Dichavičiui – gali pažadėti retą dovaną savo gerbėjams. Sakė seniai turįs tokių prašymų net iš tolimo užsienio.
Kartais pagalvoju: kaip mūsų kultūra grindė Lietuvos kelią į laisvės atgavimą. 1965-tais pasirodė filmas „Niekas nenorėjo mirti“. Tais pat metais atgijo Dainų šventės. Apie 1970 iššovė Lietuvos fotografijos meistrai (ir „Nemuno“ žurnalas, ir „Žiedai tarp žiedų“). Po to jau niekas neklausė, iš kur atsirado Sąjūdis. Kovo 11-osios jau niekas negalėjo sustabdyti.
Man Rimantas Dichavičius – didis menininkas ir didis žmogus. Jo prasmingas gyvenimas irgi prasidėjo nuo nuotraukos, kur jo tėvas ir mažutis Rimantas kartu su keliolika tremtinių lietuvių traukia iš Sibiro upės milžinišką kamieną.
Dabar atrodo, kad kažkas lyg keršytų už tą išluptą imperijos rastą – o gal už pakeltus savigarbai žmones, už kurtą valstybės simboliką. Keistų ir piktų žmonių būrelis daro viską, kad toli už Lietuvos žinomas menininkas negautų valstybinio pripažinimo. O gal mums tiesiog įsteigti „žmonių Nacionalinę premiją”?