Kiekvieną ketvirtadienį nedideli spaudos kioskai ar degalinės ir erdvios prekybinių centrų salės visada pasidabina įvairiaspalviais ,,Žmonėmis“. Kovo 17-ąją iš populiaraus Lietuvoje žurnalo viršelio į skaitytojus su šypsena, rimtai ir klausiančiai žvelgia Agnė Jagelavičiūtė, Arūnas Valinskas, Juozas Statkevičius, Jogaila Morkūnas, Natalija Bunkė. O ,,paauksuotomis“ raidėmis parašyti žodžiai ,,Ryškiausi veidai ir garsiausi vardai 15 metų su ,,ŽMONĖMIS“. Kovo 19-ąją, šeštadienį – stilinga ir siautulinga gimtadienio fiesta vyks uždarame ,,Žmonių“ klube Vilniuje.
Tikriausiai savo redakcijos šventėje dalyvaus ir žinomas žurnalo fotografas, Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyriaus valdybos narys Teodoras Biliūnas. Jis su kolegomis dirbs ar švęs, tiesiogiai nuo 20.15 val. matysime portale zmones.lt
Ne tik kolegą Teodorą Biliūną, bet ir visus ,,Žmonių“ žurnalistus sveikiname su penkiolikmečiu ir linkime visada būti gražiais ir kūrybingais.
Ta proga žurnalo ,,Žmonės“ vyr. redaktorė Daina ŽEMAITYTĖ rašo:
ŠIANDIEN KETVIRTADIENIS, ŠIANDIEN ,,ŽMONĖS”
Daugiau nei trims šimtams tūkstančių tautiečių (tiek, pasak tyrimų, per savaitę skaito „Žmones”) žurnalas tapo kassavaitinės rutinos dalimi, dar du šimtai tūkstančių jį perverčia rečiau. „Žmonės” vartojami su ryto kava, aptarinėjami pas kirpėją ir lyg Biblija skaitomi prieš miegą.
„Žmones” cituoja „Dviračio šou” ir nurašinėja kolegos. „Žmones” myli ir garbina, nekenčia ir niekina. Perka žmonai, „dėl TV programos” ar „pavartyti paveiksliukų”…
Per penkiolika metų „Žmonės” tapo kultiniu žurnalu, kurio „niekas neskaito”, bet visi žino, kas jame parašyta.
„Jei tavęs nėra „Žmonėse”, tavęs nėra visai”, – mėgsta sakyti pramogų pasaulio atstovai. Mes nemanome, kad kuklumas yra dorybė, ir sakome, kad šitame juokelyje yra dalis tiesos.
Per penkiolika metų „Žmonės”
tapo įtakinga pramogų pasaulio figūra ir lakmuso popierėliu žvaigždiškumo laipsniui nustatyti. Net spėriame feisbuko amžiuje, kai garsenybių naujienos pramogų portaluose atsiduria greičiau, nei paspaudžiama „skelbti”, „Žmonės” vis dar yra vieta, kur pirmiausia papasakojamos įdomiausios istorijos. Ir kai gyvenimo būdo laidų anonsai garsiai rėkia „pirmąkart prabilo viešai” ar „išskirtinis interviu”, tie interviu dažniausiai jau būna „Žmonėse” išspausdinti, perskaityti ir pamiršti.
Dabar, prabėgus jau penkiolikai „Žmonių” metų, daug kam tapo lygis su panieka baksnoti: tuštybių mugė! O kur profesoriai, daugiavaikės mamos, meno kūrėjai?! Bet ar tikrai nepamenate interviu su pasaulinėmis kino, teatro žvaigždėmis, rašytojais, valstybių ambasadoriais ir prezidentais? Su Johnu Irvingu, Violeta Urmana, Jolanta Kwašniewska? Su mergina, kuri traktoriumi nuvažiavo iki Pietų ašigalio?
Ar pamiršote jautrias ir atviras, tik mūsų žurnalui išsakytas garsių žmonių išpažintis po svarbių gyvenimo sukrėtimų? Nejau viso to nepastebėjote, nes aptarinėjote naują Natalijos Bunkės meilės
istoriją ar Astos Valentaitės suknelę? Beje, apie tą pačią Bunkę – mergaitę iš Kauno rajono, kuri turėjo svajonę tapti žvaigžde ir ją pasiekė beprotišku darbu, valia, drąsa bei sveiku įžūlumu. Ar siekti tikslo nėra pagarbos vertas bruožas? Natalija Bunkė dar labai jauna suprato, jog dirbti (kad ir per naktį pasiūti sceninį kostiumą sau ir grupei) yra kur kas protingiau, nei sėdėti sudėjus rankas ir dejuoti, kaip niekas nieko neduoda veltui. Tą patį galima pasakyti apie „Žmones”. Mes tikrai dirbame daug, kad tebebūtume pirmi.
O būti pirmam yra sunku, nes visiems atrodo, kad eurų banknotus tau pristato su rytiniu paštu ir visu tuo, ką sukūrei, lyg nemokama mana iš dangaus turi dalintis su visais. Piktos moteriškės moralizuoja dėl dviem centais pabrangusio žurnalo, tarsi jį mums po egle spausdintų septyni pasakų nykštukai, o žurnalistai ir fotografai galėtų būti sotūs vien kūrybos džiaugsmu.
Būti pirmam yra sunku, nes kolegos tavęs nemėgsta. Sako, kad per lengvai uždirbi pinigus ir nežinai, kas yra tikroji žurnalistika.
Būti pirmam yra sunku, nes galiausiai imi konkuruoti pats su savimi. Kiekvieną savaitę iš savęs reikalauji vis įspūdingesnio viršelio, sudėtingesnės fotosesijos ir neįmanomo gauti interviu.Būti pirmam yra sunku, nes tavo skaitytojas kartais nebežino, ko iš tavęs norėti. Nauji veidai palydimi tradiciniu „o kas jis toks?!”, didžiausia garsenybė – „ar jau visai nebeturite ką dėti?!”
Ir kartais lyg kokiam Užkalniui ar Jagelavičiūtei feisbuke norisi baninti visus, kuriems kiekvienas dailesnis viršelis yra „nufotošopintas”, o graži pora vestuvių nuotraukoje „vis tiek greitai išsiskirs”…
Bet „Žmonės” išmokė mane tolerancijos. Įdavė žinojimą, kad pasaulis turi daugiau spalvų, nei jų matyti žinių laidose. Kad viename žmoguje gali tilpti labai daug – nuo aistros madingiems batams iki galėjimo išvardinti visas Vilniaus bažnyčias, nuo šampano ir šokių per naktis iki sprendimo į šeimą priimti mergaitę iš kūdikių namų…
Taigi, po savaitės vėl bus ketvirtadienis. O ketvirtadienį – „Žmonės”…
Nuotraukose: Penkioliktąjį gimtadienį švenčiantis žurnalas ,,Žmonės” ir vyr. redaktorė Daina Žemaitytė
Žurnalo ,,Žmonės” nuotr.