Papasakosiu kelerių metų senumo istoriją, kuri man tik per plauką nesibaigė teistumu. Vardan ramybės konkrečių pavardžių neminėsiu.
Esu pilietiška, todėl pakomentavau viename internetiniame portale išspausdintą straipsnį apie bendrovės vadovę, kuri, turėdama užnugarį aukštuose valdžios sluoksniuose, buvo įtariama galėjusi savintis neįgaliesiems skirtas lėšas – mokėjusi mažesnes algas, nei turėjo mokėti. Nesusilaikiau komentarų skiltyje neparašiusi savo atsiliepimo. O jis buvo, ir šiandien esu įsitikinusi, visiškai nekaltas. Pasiremdama straipsnio autoriaus, o tiksliau – straipsnyje cituojamų prokurorų įtarimais, parašiau: „Supuvimas iki sėklų“. Štai kokia metafora ponią, kurios įmonė figūravo prokurorų vykdomame tyrime, šitaip supykdė!
Netrukus gavau kvietimą atvykti į to rajono, kuriame ponia dirbo ir gyveno, policiją. Nesupratau, kas atsitiko – paskambinau pasiaiškinti. Pasirodo, mano atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas, nes savo komentaru įžeidžiau ponios garbę ir orumą. Apšmeižiau ponią! Tuo laiku pakikenau į saują – ar gali dėl tokio „įžeidimo“ pradėti tyrimą, juo labiau – teisti? Ir nejau policijos tyrėjai neturi kuo užsiimti, jei tiria tokius niekus? Juk nuolat akcentuojama, kad policijos finansavimas yra tragiškai menkas, o kiekvienas tyrimas valstybei nemažai kainuoja – argi tai ne bereikalingas policijai skirtų lėšų švaistymas!?
Atsargiai pasiteiravau mano bylos tyrėjo, ar yra pagrindo tęsti tyrimą, juk buvo galima jo apskritai nepradėti! Žinau, jog tik labai retais atvejais tyrimas pradedamas – dažniausiai piniginių pretenzijų turinčiam pareiškėjui patariama kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Tyrėjas griežtai pareiškė, kad tyrimo nenutrauks.
Kaip tyčia, tą dieną, kai kitame Lietuvos gale esančiame policijos komisariate buvo suplanuota mano apklausa, turėjau gulėti ligoninėje dėl nugaros skausmo (buvau užsiregistravusi į eilę gydytis stacionare). Atsiprašiau tyrėjo, kad tuo laiku atvykti negalėsiu. Pareikalavo mano ligą įrodančių dokumentų – medicininių tyrimų atsakymų, siuntimo, kad tikrai būsiu gydoma ligoninėje, ir pan. Nusiunčiau. Ir gavau žinią, kad man pas tyrėją reikės prisistatyti iškart, kai tik grįšiu iš ligoninės.
Nuolankiai pasiteiravau, ar negalėtų mane apklausti ten, kur gyvenu. Juk ilga kelionė autobusu gali pakenkti – gydymasis nueis šuniui ant uodegos (gydytojas buvo įspėjęs, kad tiek ilgas sėdėjimas, tiek stovėjimas man – peilis). Po ilgų svarstymų mano prašymas buvo patenkintas.
Tačiau kvietimą į apklausą miesto, kuriame gyvenu, policijos nuovadoje, galima sakyti, susiorganizavau pati. Prie daugiabučio laiptinės, ant žemės, pamačiau praeivių sutryptą, apiplyšusį popiergalį. Pakėliau jį, kad į šiukšlių kibirą išmesčiau – ogi čia būtent man kvietimas į policiją! Jei nebūčiau jo radusi, turbūt būtų atvykę ir su antrankiais išsivežę, juk tooooks kriminalas…
Kai nurodytu laiku nuėjau į policijos nuovadą, supratau, kad viskas yra labai rimta. Čia tyrėja (beje, be priekinio danties ir, regis, padauginusi „Listerino“) su manimi kalbėjo labai griežtai. Apklausė ir pareikalavo pasirašyti, kad supratau, kuo esu įtariama.
Nujausdama, kuo tai gresia, apie savo „nuodėmes“ pasipasakojau redakcijos, kurioje tuo metu dirbau, vadovams. Slapčia vyliausi, kad bus parengtas straipsnis, demaskuojantis policijos veiklos metodus: kaip, visas kitas bylas metusi į šalį, policija imasi skubių veiksmų kuo greičiau į teismą pasiųsti didelę nusikaltėlę – „šmeižikę“, nors, regis, nebūta jokio šmeižto.
Redaktorius negalėjo tuo patikėti. Girdi, gėda policijai, čia skandalas! Nėra ką tirti, juolab – už ką bausti, o gaišta laiką, eikvoja valstybės pinigus, o ir man sveikatą ėda! Pažadėjo rimtą žurnalistinį tyrimą.
Tačiau po kelių dienų iš to paties redaktoriaus išgirdau, kad apie mano bėdą laikraštyje vis dėlto nebus rašoma. Kodėl? Ogi vien todėl, kad laikraščio savininkas įsižeidė, kam landžioju po kitus portalus ir ten komentarus rašinėju – reikia, sakė, tik jo internetinį portalą, kuris turi labai mažai lankytojų, skaityti!
Supratau, kad pagalbos iš žiniasklaidos grupės, kurioje atsidavusi, neskaičiuodama laiko, dirbau eilę metų, nesulauksiu.
***
Iš paskutiniųjų bandžiau gintis pati. Nėra taip paprasta, kaip atrodo. Raštu kreipiausi į prokuratūrą, kurios žinioje buvo mano byla, paprašiau supratingumo – kad įsigilintų, kas vyksta, ir mano atžvilgiu pradėtą tyrimą nutrauktų. Juk tyrimą dėl ponios įmonėje rastų pažeidimų atlieka prokurorai, o mano komentaras – joks įžeidimas! Mano prašymą atmetė. Skundžiausi apygardos prokuratūrai – atmetė. Parašiau į generalinę prokuratūrą – irgi nieko nepešiau. Esą viskas vykdoma pagal įstatymus. Griebdamasi šiaudo parašiau Seimo kontrolieriui. Jo atsakymas tiesiog pribloškė: tokios situacijos – ne mūsų reikalas. Buvo pasiūlyta kreiptis į prokuratūrą, kuri mano pareiškimą jau buvo atmetusi.
Bemiegės naktys ir nerimo kupinos dienos padarė savo – sveikata ėmė šlyti. Prireikė raminamųjų. Nugaros skausmai atsinaujino, nes jie irgi susiję su neuropatine būkle
Nežinodama kur daugiau kreiptis, situaciją, į kurią patekusi, aprašiau ir nusiunčiau tam pačiam interneto portalui, kuriame kadaise patalpinau savo nelemtąjį komentarą. Nepraradau vilties, kad viešumas gali padėti. Ačiū portalo redaktoriui – mano laišką išspausdino. Ir tik kai šio laiško nuorodą nusiunčiau vienam Seimo nariui, melsdama straipsnį perskaityti ir, jei pareigūnų pozicija pasirodys neteisinga, padėti, ledai pajudėjo… Ačiū tam Seimo Žmogui, kuris rado laiko su mano problemomis susipažinti, suvokė policijos veiksmų beprotybę, prokuratūros abejingumą ir nedelsdamas ėmėsi veiksmų: kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, kad išsiaiškintų, kodėl kurpiamos niekinės bylos.
Ir ką jūs manote – netrukus iš tos pačios Generalinės prokuratūros gavau laišką, kad jokios nusikalstamos veikos nesu padariusi, kad mano atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla nutraukta! Beje, šitą raštą pasirašė tas pats Generalinės prokuratūros skyriaus vadovas, kuris mano prašymą atkreipti dėmesį į pavaldžių institucijų galbūt neteisėtus veiksmus neseniai buvo atmetęs…Taigi, padedant Parlamentarui, šiaip ne taip išsikapsčiau, teistumo išvengiau. Bet iki šiol nerandu atsakymo į klausimą – kaip vis dėlto dirba mūsų teisėsauga, jei už tą patį dalyką kelia bylą ir atlieka tyrimą, ir lygiai taip pat gali nuspręsti, kad nepadarytas joks nusikaltimas?
***
Mano bylinėjimasis truko beveik dvejus metus. Prireikė dar tiek laiko, kol pamažu atgavau dvasinę pusiausvyrą. Belieka tik spėlioti, kuo viskas būtų pasibaigę, jeigu ne Seimo nario įsikišimas. O kiek Lietuvoje yra žmonių, kurie už panašius „nusikaltimus“ sumokėjo baudas ar net atsidūrė už grotų?
LŽS nario Vladimiro Beresniovo (VLABERIO) piešiniai