Praėjusį pavasarį aplink vis daugėjo draugų, pažįstamų, kurie pasirinko profesionalaus kario kelią ar tapo kariais savanoriais. Visi jie teigė, kad kario tarnyba nelengva, nuolat tenka išbandyti savo galimybių ribas. Tai intrigavo, norėjau pasitikrinti save, bet kertinis motyvas buvo prieš tai gyvenusių kartų pavyzdys, ypač partizanų.
Tarnaudama Krašto apsaugos savanorių pajėgose, atiduodu pagarbą visiems kovojusiems už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Savaitgaliais, kai daugelis ilsisi, aš mokausi ginti šalį, t. y. darau viską, kad ne tik aš, bet ir mano šeima, artimieji, mano gimtinė būtume saugesni. Mano kartos užduotis – išsaugoti laisvę.
Pirmus iššūkius teko įveikti dar besimokant baziniame kario savanorio įgūdžių kurse Rukloje praeitų metų birželį. Kasdien turėjome daugybę paskaitų, mokymų, pratybų, tarp jų ir žygių į poligoną su pilna ekipuote – daugiau kaip 35 kg reikmenų (kuprinė, šautuvas ir kt.), atrodė neįtikėtinai sunku. Reikėjo ne tik žaibiškai priprasti prie naujos tvarkos, mikliai vykdyti nurodymus, viską atlikti minučių tikslumu ir pamiršti, kas esi civiliniame gyvenime – visi buvome lygūs.
Sunkiausia buvo fiziškai, bet pavargdavau ir dvasiškai. Ilgainiui, kaip ir daugelį, pradėjo kamuoti egzistenciniai klausimai, galvodavau: „Na, ką aš čia veikiu? Kokia to prasmė?!“ Būdavo ir sunkių akimirkų, kai iš nuovargio kojų nepavilkdavau, traukdavo prie žemės, pykindavo nuo karščio, o dar pusė dienos priešaky poligone. Bet užsibrėžiau, kad ir kas nutiktų, nesusirgti ir mokymus sėkmingai baigti – tikslą įvykdžiau.
Esu vegetarė, specialaus meniu nebuvo, teko mėsą ir žuvį mainyti į kolegų daržoves, tad kartkartėmis pakamuodavo silpnumas. Tačiau, vertinant visumą, tai tik niuansas. Tarnybai reikia ne tik noro, užsispyrimo, atsakomybės, svarbu ir šeimos, artimųjų palaikymas. Tiesa, jo sulaukiau ne iš visų artimųjų, kai kas net prieštaravo, yra iki šiol nesuprantančių mano pasirinkimo.Požiūris, ką tu, moteris, gali veikti kariuomenėje, mane kaskart nemaloniai nustebina. Jei taip stereotipiškai mąstome, vadinasi, dar nesame laisvi, dar neišsivadavome iš savo kompleksų, dar neišmokome gerbti žmogaus teisių. Džiaugiuosi, kad ten, kur tarnauju – Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės 203-ioje kuopoje – vyrauja demokratiška, pagarbi atmosfera.
Praeitą vasarą mokymai truko tris savaites, šiemet sausį keturis savaitgalius praleidau tarnyboje, vasarį pratybos truko 7 dienas. Kovo 14-ąją vėl būsiu kuopoje…
Pratybose mokomės gerai orientuotis vietovėje, kovoti bet kokiomis sąlygomis, naudotis ginklais, įvairiomis ryšio priemonėmis, susipažįstame su inžinerijos, medicinos, rikiuotės, krašto apsaugos sistemos statutu. Pradėjau mokytis šaulio gelbėtojo specialybės.
Manau, kiekvienas pilietis turėtų įgyti bent minimalius karinius įgūdžius. Reikia keisti jaunimo požiūrį į valstybę, kad į kariuomenę ateitų patys. Kas mus apgins, jei visi atsisakys? Paaiškėjus, kad mano vaikinas vengtų tarnybos, labai greitai pasuktume skirtingais keliais, nes mūsų vertybės kitokios. Jei keli sau aukštus tikslus, turi žinoti bei vykdyti savo pareigas.
Kariuomenėje tikrai nėra ko bijoti: čia sutvirtėjama fiziškai, įgyjama svarbių karinių žinių ir subrandinama asmenybė. Kviečiu tarnybą atsakingai išbandyti ir vaikinus, ir merginas. Kai tik žengsite žingsnį už savo komforto zonos ribų – atrasite tikrąjį aš ir tapsite laimingesni.
Nuotraukoje: (viršuje) Skirmantė Javaitytė – Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės 203-iosios kuopos savanorė
Nuotr. Jono Danieliavičiaus
Nuotraukose: (apačioje) Skirmantė Javaitytė naujo Visuomenės informavimo etikos kodekso priėmimo metu Vilniuje www.kaunozurnalistai.lt nuotr.
