Rimas BRUŽAS, žurnalistas, P. Babicko žurnalistinės premijos laureatas
Yra dokumentas. Jį pasirašo žmonės, dirbantys ar bendradarbiaujantys su LRT – etatiniai darbuotojai, sutartininkai, autoriai, konkursus laimėję kūrėjai. Jis vadinamas lojalumo ir konfidencialumo dokumentu.
Ir štai kas jame įdomiausia. Kaip suprantu iš man žinomo dokumento (jei vienaip ar kitaip bendradarbiauji su LRT) negali kritiškai atsiliepti apie LRT, negali rašyti LRT kritikuojančių įrašų socialiniuose tinkluose, negali komentuoti tokių įrašų ir, dar įdomiau, negali jų net “palaikint”.
Aš, kaip kūrėjas, kartais bendradarbiaujantis su LRT, galiu turėti savo nuomonę apie LRT turinį ar apie vieną ar kitą sprendimą. Galiu su jais nesutikti. Galiu norėti apie tai diskutuoti. Polemizuoti visuomenės labui. Negaliu. Tai nėra galima. Turiu teisę vien sutikti arba tylėti.
Net „like“ po kritišku įrašu tampa lojalumo klausimu, man tai jau atrodo kaip laisvas žodis ir cenzūra viename.
Ir tada kyla labai paprastas klausimas: kaip visa tai dera su institucijos, nuolat kalbančios apie laisvą žodį ir žurnalisto nepriklausomybę, misija?
Galbūt aš kažko nesuprantu. Todėl ir klausiu: Kiek lojalumo galima reikalauti iš žmogaus, kurio profesinė pareiga yra laisvai reikšti nuomonę?
Dailininko, LŽS ir LDS nario Vladumiro Beresniovo piešinys