LRS ir LŽS narė Erika Drungytė, ,,Nemuno” žurnalo vyr. redaktorė
„Tai jūs įsivaizduojate, kad poetas kažkoks čia labai ypatingas, su kažkokiomis mūzomis bendrauja, kad jį reikia kažkaip ten gerbt ir laikyt svarbiu? Šūdas, viskas yra šūdas. Jis niekuo ne kitoks, tik moka kažkaip kitaip girdėt kalbą ir užrašyti ją į eilėraštį“.
Maždaug taip apie save kalba naujųjų laikų kūrėjai, mėgindami nusiplėšti laurų vainikus ir įsilieti į mases. Maždaug taip mėginama nuleisti žemėn ir visas kitas kadais ant aukščiausio socialinio laipto buvusias profesijas ir sulyginti lygius su lygiais. O dar paprasčiau tariant, toji „menas liaudžiai“ melodija, gimusi iš vadais tapusių vergų impotencijos, liko galioti ilgam terminui. Okupacijos metais privilegijų gaudavę menininkai (kad būtų lojalūs ar norint apsidrausti nuo jų gebėjimo pasakyt daugiau) žlugus režimui tapo geru objektu nutrinti bet kokią vertikalę — jokių pataikavimų jiems, niekšams. Tokiu būdu, neeliminavus nei galios dėl turto, nei galios dėl įtakos, nei galios dėl ryšių ir pan., buvo nukirsdinta menama inteligentijos galia. Ir liko plokščias horizontas, kuriame niekas ne autoritetas.
Kaip visuomenės gyvena tik horizontalėje, kai niekas nešventa? Kai poezija vargina, tikėjimas juokina, o pikto kvailio begėdiškas chamizmas laikomas drąsa ir laisve? Taip ir gyvena, kol ištratina visus šovinius, nesuradusios ieškotos laimės.
Galima paskęsti aukso dulkėse ar luituose, galima kasdien užmigti kolekcinių paveikslų pilnuose rūmuose, galima į gatves paleisti emocijų, troškimų ir geismų gaivalą, galima atidarinėti duris kojomis ir nusipirkti visus teisėjus, galima išvažiuoti iš prezidento rūmų aikštės geltonu kaip saulė Porsche ir Viduržemio jūroje persėsti į kokio princo jachtą… Ir niekas iš to nebus pakankamas pleistras sielos skylei.
Vertikalės atsisakymas visą gyvenimą paverčia beprasmybės tuštuma. Regis, pasaulis pagaliau grįžta po pagirių. Galima sugriauti bažnyčią, nušauti poetą ir paskersti dvasininkus, nukirst galvas vienuoliams ir karaliams, ubagų rankomis sukapoti sakralumo ženklus ir revoliucijų taifūnais išsprogdinti smegenis. Bet praeina laikas ir žmogus atsigręžia į tobulą tvarką. Kurios nereikia išradinėti. Svarbu tik pripažinti, kad Rojaus modelis buvo puikus, o gyvatė, pasiūliusi būti dievais, beveik nemirtinga. Tačiau pakanka vieno širdies pasirinkimo. Ir va. Atsiranda ta prasmė, šventumas ir tikras gyvenimas.