Po 1990-ųjų Kovo 11-osios atėjo nauji laikai. Ne visiems „senesnio kirpimo“ plunksnos broliams ir sesėms sekėsi išsilaikyti žiniasklaidoje, kuri sparčiai keitėsi – ir ne visada gerojon pusėn. Prisiėjo patraukti į kitus veiklos barus – marketingą, reklamą, pedagogiką. Panašią likimo dovaną gavau ir aš.
Ar padeda širdžiai?
Pusketvirtų metų teko darbuotis pirmosios mobilaus ryšio kompanijos „Comliet“ marketingo skyriuje. Pravedžiau 40 prezentacijų dideliuose miestuose ir rajonų centruose. Į jas kvietėme prakuntančius verslininkus, vietinės valdžios atstovus, valstybinių ir privačių įmonių vadovus bei specialistus. Jiems buvo pristatomi nauji judriųjų telefonų modeliai – Motorola, Nokia, Siemens, Ericsson.
Pavyzdžiui, pirmasis Motorolos modelis dar turėjo storos knygos dydžio pagrindą su uždedamu rageliu ir populiariai vadintas „radijatoriumi“. Aparatai sparčiai mažėjo ir pagaliau ėmė tilpti į kišenę, bet vis dar buvo labai brangūs. Portatyvinis modelis su paauksuotais kontaktais kainavo iki dešimties tūkstančių litų. Tačiau klientų nuolat daugėjo, nes atsirado galimybė tvarkyti reikalus tiesiog iš automobilio, kuris anksčiau atskirdavo nuo ryšio per visą kelionės laiką.
1992 metais, kai „Comliet“ pradėjo veiklą Lietuvoje, vienintelis jos klientas buvo SAS oro linijų kompanija. Tų pačių metų pabaigoje bendrovė jau turėjo 300 abonentų, o 1993-uosius baigė su beveik 1400. Kadaise turėti „Comliet“ mobilųjį telefoną ir pasidėti jį kavinėje ant stalo buvo aukšto prestižo požymis.
Per prezentacijas išsijuosę gražbyliaudavome girdami naująją techniką. Išsitraukęs aparatą iš kairiosios vidinės švarko kišenės, sakydavau, kad jis periodiškai keičiasi signalais su artimiausia bazine stotimi ir todėl gerai reguliuoja širdies ritmą. Tai nebuvo visiška tiesa, bet pagausėdavo pirkėjų. O prieš kokį dešimtmetį kolega iš Lietuvos radijo Benas Rupeika net susirūpino, ar aš dar gyvas po tokios reklamos. Mielas Benai, šias eilutes rašau jau 2016-aisiais ir kol kas tuk-tuk (beldžiu į medį) – mano pulsas normalus, o iki šiol jau neatpažįstamai sumodernėjusį „mobiliaką“ tebelaikau kairėje kišenėje prie pat širdies.
Kaip išnuomoti Trakų pilį?
Per tą mano „comlietinį“ laikotarpį būta įvairių nutikimų. Porą jų čia prisiminsiu.
1995 metų pradžioje 5000-ojo „Comliet“ abonento prezentaciją sumanyta prašmatniai surengti garsiojoje pilyje. Gavęs savo vadovybės įgaliojimus, nuvykau į Trakų pilių komplekso direkciją. Ten patvirtinau sutartį, kad bendrovė „Comliet“ keturioms valandoms išsinuomoja Trakų salos pilį. Kaina – 500 litų už valandą (šiandien, be abejo, būtų tiek pat… eurų). Pasijutau lyg koks kunigaikštis: tik pamanykit – išnuomavau visą pilį! Į ją reikėjo pristatyti nemažai aparatūros, reklaminę literatūrą, skanėstus furšetui. Trakų rajono policija davė išskirtinį leidimą, ir mes lengvuoju automobiliu per salas jungiančius abu pėsčiųjų tiltus nuriedėjome iki pat pilies kiemo.
Renginys vyko didžiojoje menėje, į kurią patekau kartu su senosios muzikos ansamblio „Bancheto musicale“ artistais. Kaip ir jie, buvau apsirengęs (nuotraukoje) renesanso laikų kostiumu, todėl ne iš karto atpažino net artimi bendradarbiai, kol neišgirdo mane pradedant prezentaciją. Ji pavyko puikiai, nes „sugundėme“ keliolika naujų abonentų.
Dar po poros metų pačiame vidurvasaryje važiavome į Žemaičių Kalvariją, kur kasmet į Švenčiausios Mergelės Marijos Apsilankymo Didžiuosius atlaidus susirenka tūkstančiai tikinčiųjų. Jie ir buvo mūsų netiesioginis taikinys. Bent jau tie, kurie taptų abonentais ar kitiems patartų. Geru pavyzdžiu jiems galėjo būti pats dvasiškasis ganytojas, kuriam ketinome padovanoti naujausio modelio mobilųjį telefoną. Taip ir padarėme nutaikę progą, kai Žemaičių vyskupas Antanas Vaičius (1926-2008) po mišių iš bažnyčios ėjo į kleboniją, o aplinkui šventoriuje būriavosi daug žmonių. Jis maloniai priėmė dovaną ir padėkojo.
Bendrovės „Comliet“ generalinio direktoriaus pavaduotojas Stasys Gražys kumštelėjo man į šoną ir tyliai tarė: „Pasakyk, kad dabar vyskupas gali iš bet kurios vietos skambinti pačiam popiežiui. Gal norėtų pamėginti?“ Išgirdęs tokį pasiūlymą, vyskupas atlaidžiai šyptelėjo: „Na,ką jūs… Šventajam Tėvui tiesiogiai skambinti gali tik Jo Eminencija mūsų Kardinolas… Aš – nebent į sekretoriatą…“
Kada galima klausti?
Po to buvome pakviesti pietų į kleboniją. Žemaičių vyskupas parodė prisėsti greta ir pasakė, kad mėgsta šeštadienio rytais klausytis mano komentarų per Lietuvos radiją. Aplink ilgą stalą susėdo gal trys dešimtys aukštesnio rango dvasininkų – monsinjorų, prelatų su sutanomis violetiniais apvadais. Į stalą patiekalus nešė du klierikai ar jauni vienuoliai. Sočiai užkandę, gėrėme arbatą. Kai baigiau savąjį puodelį, vyskupas keistokai pasiūlė: „ Prašom dar arbatos.“ – „Kad man jau gana.“ – „Bet pamėginkite dar šitos.“ Nebegalėjau atsisakyti, ir patarnautojas iš kito arbatinio kliusterėjo į mano puodelį.
Paragavau – ėhė-hėė – ogi, konjakėlis! Bet kodėl taip paslaptingai, juk nebe Gorbačiovo blaivystės laikai. Po keleto gurkšnių tokios „arbatos“ atsirado daugiau drąsos, ir aš garsiai paklausiau: „Jūsų Ekscelencija, ar galėčiau papasakoti anekdotą apie Popiežių?“ Sėdėjusieji aplink stalą nuščiuvo. Po ilgokos pauzės vyskupas lėtai tarė: „Pasakokite.“ Dar atsiklausiau, ar tarp dvasininkų galioja taisyklė, jog klausimus pirmasis užduoda aukštesnysis pagal rangą, kaip kariuomenėje. Atsakyta, jog tikrai esama tokios etikos.
O buvo taip… Kai 1978 metų spalio šešioliktą iš laibo Vatikano kamino parūko balzgani dūmai, tuoj paskelbta, jog naujuoju 264-uoju popiežiumi išrinktas Krokuvos kardinolas Karolis Juzefas Wojtyla. Netrukus Jonas Paulius II pasirodė balkone, kad jį pamatytų aikštėje priešais katedrą susirinkusi tikinčiųjų minia, ją palaimino ir atsitolino į savo koplyčią padėkos maldai. Vos priklaupęs jis išgirdo balsą iš aukštybių: „O, naujasis popiežiau, ar per savo tarnystę švento Petro soste panaikinsi celibatą?“
Nuskambėjo ryžtingas atsakymas: „Kol aš būsiu popiežiumi, tai – ne.“ Kitas klausimas buvo apie tai, ar galės moterys tapti katalikų dvasininkėmis. Vėl tvirtai atsakyta: ne. Dar vienas klausimas: ar bus suteiktas kardinolas Lietuvos bažnyčiai? Vėl – nesvyruojantis atsakymas: „Kol aš lenkas, tai – ne.“ Reikia priminti, kad veiksmas vyksta 1978-aisiais, kai dar nebuvo žinomi naujojo popiežiaus geri ketinimai mūsų krašto atžvilgiu. Pagaliau po koplyčios skliautais nuaidėjo leidimas: „Dabar tu gali klausti.“ Naujasis popiežius tarė: „O, Visagali, ar kitas popiežius irgi galės būti lenkas?“ Nugriaudėjo rūstus atsakymas: „Kol aš Dievas, tai – ne!“
Aplink pietų stalą suklego balsai: „Mūsų Ekscelenciją, mūsų Žemaičių vyskupą – į Vatikaną!“ Vyskupas Antanas Vaičius kukliai šypsojosi leisdamas savo pavaldiniams nekaltai pašposauti. Nebe juokais, o rimtu veidu kitapus stalo sėdėjęs svečias paklausė: „Sakykite, ar gali kas nors iš pašalies pasiklausyti pokalbio bevieliu telefonu?“ Teko atsakyti, kad jokia ryšio sistema nėra absoliučiai saugi. Norint, kad niekas nepasiklausytų, geriausia be jokio telefono dviese palįsti po antklode ir pasikalbėti. Tada iš galustalės pasigirdo pašaipi pastaba: „Teko skaityti, kad vienas prancūzų ministeris nuėjo pas kurtizanę, jiedu gulėjo ir kalbėjosi apie valstybės paslaptis, o po lova buvo palindęs šnipas ir viską girdėjo.“ Taigi, nuo pašalinių ausų net ir be telefono sunku apsisaugoti. Tada Telšių vyskupijos valdytojas progarsiu man tarė: „Iš tamstos būtų išėjęs geras kunigas, tik gaila, kad apsiženijot.“ – „Kaltas esu, Jūsų Ekscelencija…“ – nusižeminęs atsiliepiau.
„Du popiežiai už dolerį!“
Nors tąkart Žemaičių vyskupas ir nepaskambino į Vatikaną, tačiau turiu pasakyti, kad popiežių Joną Paulių II teko iš arti matyti ir fotografuoti jo pontifikato pradžioje (nuotraukoje). Tai nutiko 1979 metų spalį Niujorke, Jungtinių Tautų pastate, kur veikė tos organizacijos spaudos centras, prie kurio buvau akredituotas. Minėtu laiku pirmojo vizito į Jungtines Tautas atvyko Jonas Paulius II. Kaip Vatikano valstybės vadovas jis turėjo privilegiją pasakyti kalbą iš aukščiausios ir garbingiausios pasaulio tribūnos. Ketinau aukštąjį svečią „sugauti“ dar važiuojantį Pirmąja Aveniu, nes buvau tikras, kad, kaip ir Romos šv. Petro aikštėje, atvyks atviru automobiliu ir stovėdamas sveikins pasitinkančiuosius.
Deja, matyt, saugumo sumetimais, iš „Linkolno“ pro pravirą langą tepasimatė balta mojuojanti popiežiaus ranka. Tikriausiai jau tada turėta rimtų sumetimų sustiprintai apsaugai, nors iki turko Ali Agdžos garsiojo pasikėsinimo į Šventąjį Tėvą dar buvo likę pusantrų metų. Porą valandų išlaukęs ant aukštokos šiukšlių dėžės (geresnis fotografavimo rakursas), nieko nepešiau. Tada, pasinaudodamas Jungtinių Tautų akreditacijos kortele, pro keletą apsaugos žiedų patekau į dangoraižio vidų. Atsistojau greta BBC televizijos kameros, buvusios gerame taške, iš kurio puikiai matėsi laiptai ir eskalatorius, vedantys į Generalinės Asamblėjos posėdžių salę.
Persimetęs keliais žodžiais su BBC operatoriumi, išgirdau, kad popiežius nesinaudojo eskalatoriumi ir į antrąjį aukštą užkopė laiptais, nes, eidamas šešiasdešimtuosius, jautėsi dar gana stiprus. Vadinasi, tokiu pat būdu jis ir sugrįš. Gavau pakankamai laiko išsimatuoti atstumą, apšvietimą (skaitmeninių kamerų dar nebuvo) ir apgalvoti kadro kompoziciją. Po prakalbos iš didžiosios tribūnos popiežius nuėjo į vestibiulį, kur jam ranką bučiavo Junginių Tautų sekretoriato darbuotojai katalikai ir šiaip ypatingi gerbėjai. Tarp jų stovėjo juodai apsirengusi Žaklina Kennedy-Onasis. Tai gerai matėsi telekameros kontroliniame ekranėlyje.
Pagaliau popiežius pasirodė aikštelėje prie laiptų ir ėmė lėtai jais leistis, lydimas Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus Kurto Waldheimo bei tunto diplomatų. Kai pontifikas atsidūrė „mano“ taške, nuspaudžiau porą kadrų. Juose iš tamsių kostiumų fono gražiai išsiskiria baltutėlė popiežiaus sutana. Virš jos – Belgijos šiai organizacijai dovanotas didžiulis rojaus sodą vaizduojantis gobelenas. Jo centre matosi nugarą atsukusios apnuogintos moters siluetas. Tai lyg ir vaizdinė užuomina, kad aukščiausiajam katalikų hierarchui vertėtų peržiūrėti savo požiūrį į celibatą.
Su anuo jau toli į praeitį nugrimzdusiu vizitu susijęs dar vienas pikantiškas epizodas. Laukiant popiežiaus kortežo, po gatvę zujo berniūkščiai ir garsiai šūkavo: „Two Popes for dollar!“ („Du popiežiai už dolerį!“). Taip jie siūlė už dolerį pirkti du emaliuotus žetonus su popiežiaus atvaizdu. Tada niekam negalėjo ateiti į galvą, kad po pusketvirto dešimtmečio Vatikane tikrai gyvens du popiežiai – 2013-aisiais išrinktasis Pranciškus ir jam sostą dėl sveikatos užleidęs popiežius-emeritas Benediktas XVI. Štai kokie gali būti nenuspėjami likimo paradoksai. Ričardo Šaknio nuotraukose:
(viršuje) Publikacijos autorius, LŽS ir NŽKA narys, vilnietis žurnalistas Povilas Sigitas Krivickas (viduryje) 2015-ųjų gegužę Kaune su kolegomis Henriku Vaitiekūnu ir Dainium Radzevičium;
(apačioje) P.S. Krivickas Kaune, kai LŽS skyrius jam įteikė ,,Dėkingumo plunksną” už gyvenimą, paskirtą žiniasklaidai bei aktyvų bendradarbiavimą svetainėje www.kaunzurnalistai.lt
Nuotraukose iš P.S.Krivicko albumo:
Publikacijos autoriui buvo smagu sugrįžti į renesanso laikus. (IMF_9495); Popiežius šv. Jonas Paulius II Jungtinėse Tautose. 1979 m. spalis. (Image 3)