Daugeliui buvo netikėta, kai 2016-ųjų sausio 9-ąją, vos tik prasidėjus LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos ataskaitiniam ir rinkiminiam susirinkimui, jis buvo atidėtas.
Žinoma kaunietė žurnalistė, V.Gedgaudo premijos laureatė, apdovanota medaliu ,,Už nuopelnus žurnalistikai“ Audronė Jankuvienė pasiūlė balsuoti ir susirinkimą pradėti nuo skyriaus pirmininko Vido Mačiulio pagerbimo. Šiandien pateikiame jubiliato mintis apie tai, kas įvyko.
V.Mačiulis: Jaučiau, kad kolegos gali tą dieną, nors gimiau sausio 18-ąją, pasveikinti mane su artėjančiu garbingu gimtadieniu ir tūkstantąja televizijos laida ,,Krepšinio pasaulyje“. Tuo, galvojau, viskas ir baigsis, tyliai praeis gimtadienis ir galėsiu toliau ramiai dirbti. Deja…
Tikrai buvau pyktelėjęs, kad be mano žinios, tik paslapčiom informavus žmoną, Audronė Jankuvienė, tikriausiai kartu su rašytoju ir žurnalistu Gediminu, inspiravo tokį mano pagerbimą. Gal dėl to, kad Audronė, prieš penkiolika metų būdama LŽS tarybos ir skyriaus valdybos narė, žinojo, kiek man teko iškentėti dėl Kauno žurnalistų namų, kurie buvo, yra ir liko mūsų. Jie neparduoti, neiškeisti, neužstatyti, tik dalis išnuomota.
Tuometiniai vilniečių išpuoliai išprovokavo viruso C pasekmes, kai iš viso beveik dvejus metus su
pertraukomis negalėjau dirbti. O kur dar baudžiamosios bylos su laikraščių ,,Europa“ ir ,,XXI amžius“ leidėjais, Kauno žurnalistų namų vandalais? Tiesa – triumfavo, tačiau tą paskleistą ,,purvą“ buvo nelengva nusiplauti, kai kurie piktavaliai apie tai savo ,,komentaruose“ vis dar ,,rašo“…
Štai dėl ko norėjau, kad septyniasdešimtmetis liktų nepastebėtas arba nublanktų prieš 1992-ųjų sausį pradėtą kurti laidą ,,Krepšinio pasaulyje“. Tvirtinu, kad be Audronės plius Gedimino geranoriškumo, organizuotumo ir įžvalgumo, niekas nebūtų manęs prisiminęs, o juo labiau mano svarbiausios ,,meilužės“ -TV laidos.
Mano pareiga buvo ir liko – pastebėti ir pagerbti kiekvieną LŽS narį kūrybinių pasiekimų, asmeninės šventės proga. Kaip ir liūdnomis gyvenimo akimirkomis. Su žmona žurnaliste Tekle Mačiuliene, jeigu tik sužinome, visada dalyvaujame laidotuvėse. Ir kartais pajuokaujame, ar kas nors ateis, kai mes keliausime Anapilin, nes tie, kuriuos palydėjome, jau ilsisi ramybėje, o naujoji karta – kitokia…
Patyriau, kad ir ,,gyvus“ dar taip pagerbia, kad už tai net trūksta dėkingumo žodžių. Ne tik Kauno, bet ir Lietuvos žiniasklaida man paskyrė daugybę publikacijų, foto ir vaizdo reportažų. O šias mano mintis iliustruoja LŽS nario, portalo 15min fotožurnalisto Eriko Ovčarenko nuotraukos iš ,,Žalgirio“ arenos 2016-ųjų sausio 22-ąją.
Kaune, Vilniuje, Utenoje viešai taip buvau pakylėtas ir išaukštintas, kad net dėl to net nepatogu. Kita vertus , kai tai daroma ne dėl ,,paukščiuko“, o nuoširdžiai, be patoso – yra malonu. Taip pat, kaip Ir gauti ne tik kolegų žurnalistų, bet ir nepažįstamų žmonių sveikinimus ir linkėjimus. AČIŪ! AČIŪ!AČIŪ! visiems, kurie buvo, yra ir liko su manimi.
Kartoju, jeigu ne Audronės Jankuvienės ir jos vyro Gedimino iniciatyva, atkaklumas skambinti patiems ,,aukščiausiems“ ir primenti apie mano artėjantį gyvenimo saulėlydį (dėl metų naštos, bet ne dėl kūrybinės impotencijos), derinti pagerbimo datas ir valandas, būčiau taip ir likęs savo jubiliejaus šešėlyje. Tačiau dabar, kai sulaukiau tokio pagerbimo ir įvertinimo, deja, vėl patirsiu naujų nemalonumų.
Nors pats niekam niekada nieko nepavydėjau, aš kai kuriems kolegoms buvo ir esu rakštis. Vakar bene pusvalandį vilniečiui žurnalistui turėjau telefonu ,,sugriauti“ arba ,,patvirtinti“ ,,Mitus“ apie save. Pasirodo, kad laki, tenai kur nereikia, mūsų kolegų fantazija. Jo ,,Mitai“ – pradedant tūkstančiais litų, kuriuos man ,,sumoka“ už interviu ir baigiant šimtais ,,moterų“, kurių ,,dėka“ aš tapau televizijos žurnalistu ir vis dar esu jaunatviškas, jau nekalbant apie tai, kodėl aš tiek daug kartų kalbinau Arvydą Sabonį, kodėl man vienas treneris, mano geras bičiulis, ,,neduoda“ interviu. Supykau, kad tokias nesąmones kalba blaivus žurnalistas.
Visur ir visada be atsikalbinėjimų atsakydavau į daugybę spaudos, radijo, televizijos, interneto kolegų klausimų, nors atsakymus palikdavo tuos, kurių jie norėjo, niekada nepriekaištavau. Tačiau vakar pirmąkart dėl tų ,,Mitų“ pyktelėjau, kad aš turiu įrodinėti, jog nesu kupranugaris, nors dirbu tikrai daug, sunkiai be atlygio, vis stengiuosi dėl kitų …
AČIŪ, VISIEMS, KURIE DAR ESATE KARTU, IR NORIU, KAD DAR ILGAI BŪTUMĖT ŠALIA!..
Lietuvos žurnalistų sąjungos nario Eriko Ovčarenko fotoreportažas:
Vidą Mačiulį sveikino Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Arvydas Sabonis ir įteikė LKF aukso medalį; Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis – su ,,Santakos” pirmojo laipsnio Garbės ženklu; ,,Žalgirio” klubo generalinis direktorius Paulius Motiejūnas, įteikė žalgiriečių marškinėlius su šiandieninių žaidėjų ir trenerių parašais; jubiliatas arenoje užtraukė ..Krepšinio pasaulyje”…
