Kai laikrodžiai skaičiuoja paskutines senųjų valandas ir atėjus naujiems – 2016 metams, žurnalistai, kaip ir visi mirtingieji, nuoširdžiai sveikina savo artimuosius, bičiulius, kolegas…
LŽS Kauno apskrities skyrius irgi nuoširdžiai dėkoja visiems už atsiųstus sveikinimus ir linkėjimus. AČIŪ!
Vėl, kaip visada, mūsų internetinės svetainės skaitytojus nudžiugino talentingas Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys, vilnietis Povilas Sigitas Krivickas. Šį kartą jis visus sveikina su žmona, taip pat žurnaliste, Irena Krivickiene šmaikščiomis eilėmis:
,,Linkime linksmiems jums būti
Ir turėt sėkmingą būtį.
Džiaukitės visi kartu,
Tai nebus burnoj kartu.
Kai širdis iš džiaugsmo virs.
Dienos jums palaima virs,
Per Naujus metus gražius,
Te nereiks skaičiuot grašius!”
2015-ųjų Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga Povilui Sigitui Krivickui Kaune įteikėme ,,Dėkingumo plunksną“
,,Už Lietuvai padovanotus tris romanus, dešimtis publicistikos ir eseistikos knygų, meninių nuotraukų ciklų, už nuoširdų bendradarbiavimą internetinėje svetainėje www.kaunozurnalistai.lt, dovanojant skaitytojams įsimintinus prisiminimus, taip pat naujų žurnalistinių ieškojimus ir atradimų vaisius.“
Kauniečių ,,Vasaros olimpe“ priėmęs ,,Dėkingumo plunksną“, kolega P.S.Krivickas dėl ilgo šventinio ceremonialo galėjo pasakyti vos kelis sakinius. Tačiau Naujųjų metų proga turime ir galime išspausdinti apdovanotojo atsiųstą ,,prakalbą“, kuri buvo, yra ir liks aktuali visiems žurnalistams…
,,Mieli kolegos ir bičiuliai,
jaučiuosi labai pagerbtas iš kauniečių rankų gaudamas „Dėkingumo plunksną“. Man ypač brangus toks apdovanojimas, kurį skiria artimi kolegos ir bendražygiai, o ne oficialioji valdžia, nes jai kandidatus pateikia pataikūniški padėjėjai. Todėl dovanotojai mažiausiai žino apie tuos, kuriuos apdovanoja.
(Ričardo Šaknio nuotraukoje: vilnietis žurnalistas Povilas Sigitas Krivickas)
Naudodamasis išskirtine mūsų šventinio sambūrio proga norėčiau pareikšti keletą minčių apie mūsų profesiją – žurnalistiką. Enciklopediniai žinynai oriai apibrėžia, kad žurnalistika – tai profesinė žurnalistų veikla, pagrįsta visuomeniškai svarbios informacijos rinkimu, tyrimu apdorojimu ir periodiniu platinimu. Dar pridedama, kad žurnalistika ne tik atspindi, bet ir tyrinėja ekonominio bei politinio gyvenimo tendencijas, o istorine prasme ji išlieka kaip svarbus praeities visuomeninių santykių dokumentas.
Pirmiausia kyla klausimas – kas gi ta „visuomeniškai svarbi informacija“? Kiek „istorine prasme“ išliks į matomiausias vietas kasdienėje žiniasklaidoje brukami kriminaliniai, valdžios „dvaro“ ar glamūriniai rodiniai? Kas su kuo miegojo ar kiek pasididino kūno dalis?
Žiniasklaidos teoretikai dar teigia, kad tiriamoji žurnalistika išaiškina ir atskleidžia visuomenei svarbų faktą arba reiškinį, susijusį su ekonominiu, politiniu ar kultūriniu gyvenimu. Tie kolegos, kas nors kartą bandė rimtai tirti kokį nors nemalonų atvejį – aplaidumo, korupcijos, sukčiavimo – susidūrė su įnirtingu pasipriešinimu iš tiriamųjų pusės.
Stambesnės bendrovės, įmonės, organizacijos, valdžios institucijos yra apsistačiusios vadinamaisiais viešųjų ryšių specialistais. Jų svarbiausias uždavinys ir pareiga – apsaugoti savo duondavius nuo nepatogių klausimų. Todėl pirmasis jų naudojamos užtvaros etapas – kad klausimai būtų pateikti raštu, toliau eina – vilkinimas, atsikalbinėjimas ar net gąsdinimas viršininko galiomis ir aukštaisiais ryšiais. Žinoma, siekiant kilnaus tikslo – teisingo visuomenės informavimo – reikia stengtis įveikti net ir sunkiausias kliūtis.
Tačiau žurnalistai nebūtinai turi po kuo nors „kastis“ ar „kąsti“. Man atrodo, žymiai svarbesnė yra žurnalistikos šviečiamoji misija, atkaklus aiškinamasis darbas. Netgi, sakyčiau, vis didesnės svarbos įgauna guodžiančioji žurnalistika, kuri padeda žmonėms ištverti nepelnytas skriaudas, įžeidžiančią neteisybę. Man arčiau prie širdies tokia morali žiniasklaida, kuri netrypia žmogaus orumo. Tokiai nuostatai atliepia dar ankstyvoje jaunystėje išmoktas Prano Vaičaičio posmas:
Vai, lėkite, dainos, iš vargo nupintos,
Iš kaimo į kaimą pas jaunus, senus!
Paguoskite širdis, nelaimių sutrintas,
Nušluostykit ašaras, kelkit jausmus!
Prielankiai,
Povilas Sigitas Krivickas
Vilnius, 2015 metai“
LŽS ir LDS nario Vladimiro Beresniovo – Vlaberio šventiniai piešiniai
