Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys Vidmantas Valiušaitis Kaune gimė, augo, subrendo ir … atsisveikino su gimtuoju miestu.,,Šios knygos atsiradimo istorija ilga. Mano tėvelių kartos plati Valiušaičių giminė buvo labai draugiška ir solidari – visi už vieną, vienas už visus. Ir varge, ir džiaugsme. Kai aš gimiau, vargų buvo jau mažiau, nors pasitaikydavo ir jų, tačiau įsiminė džiaugsmai.
Nebūdavo reikšmingesnio giminės susitikimo, kad nesusirinktų 30-40, o per vestuves, krikštynas, jubiliejus – ir daugiau „dėdžių ir tetų“. Prie vaišių stalo visuomet būdavo sakomos kalbos, keliami tostai, žarstomas sąmojis. Nebuvo lėkštybių. Nebuvo vulgarių kalbų. Būdavo „įšylama“, linksmai padainuojama, kartais – pašokama. Tačiau nenusigeriama, nekalbant jau apie kokią nors triukšmadarystę. Visada buvo justi tam tikras orumas. Pagarba. Pastanga pripažinti ir įvertinti kuo nors pasižymėjusius. Ir net jeigu žmogus niekuo neišsiskirdavo, vis tiek, radus tinkamą momentą, būdavo stengiamasi atkreipti į jį dėmesį, kurią nors teigiamą jo savybę pagirti, įvertinti, pripažinti. Todėl visi skirstydavosi puikios nuotaikos, linkėdami vieni kitiems „vėl susitikti“.
Tai, tikime, ne pirma, bet ir ne paskutinė Vidmanto Valiušaičio knyga, nes jo gyvenimą lydi ir lydės kūryba. O viskas prasidėjo Kaune…. Simboliška, kad 2014 metais būtent gimtajame mieste Vidmantui Valiušaičiui buvo įteikta garbingiausia Lietuvoje Vinco Kudirkos vardo žurnalistinė premija už knygą ,,Kalbėkime patys, girdėkime kitus. Tragiškieji istorijos 1940 – 1941 metai“. Autorius taip pat 2013 metais išleido knygą ,,Gyvuosius apraudu, mirusių šaukiuos“ , sukūrė filmą ,,Sielų daktaras“.
Šešioliktoji kolegos žurnalisto išleista knyga apie Valiušaičius, kilusius XVII amžiaus pradžioje iš karališkųjų valstiečių giminės ir sulaukusius tarpukario nepriklausomos Lietuvos, pelnys visų skaitytojų pagarbą ir aukštą įvertinimą. Tai ne tik vienos giminės, bet ir visos lietuvių tautos istorija. Sunki. Tragiška. Šviesi.
,,Čia ir ryškėja autoriaus pozicija – kalbėti tik argumentų kalba. Būtent argumentų ir jokiu būdu nevienpusiškai, esmingai mąstant apie žmogaus likiminę būtį. Žmogaus, kuris įsiplieskusio pasaulinio karo akivaizdoje turėjo apsispręsti: gelbėti save ar Lietuvą, sykį jau atiduotą okupantam -; Šiuo atveju V.Valiušaičio pilietinė ir publicistinė pastanga byloja, jog būtina įveikti ribą tarp to, kas efemeriška, paviršutiniška, eklektiška, stereotipiška, ir to, ką privalome dar sau atrasti, suprasti, įsisąmoninti, – principinė. Kalbėti, girdėti, išklausyti ir susikalbėti – tai ir prestižo reikalas.“
Iki susitikimo Istorinėje Lietuvos prezidentūroje Kaune su Vidmantu Valiušaičiu ir jo garbingos giminės atstovais, įamžintais vertingoje knygoje!..