Jau esu rašęs www.kaunozurnalistai.lt svetainėje apie carinio laikmečio draudžiamosios lietuviškos spaudos bendradarbius – neprofesionalius žurnalistus, dirbusius vardan kilnių Tėvynės meilės idealų. Spaudoje bendradarbiavo įvairių tautybių ir išsilavinimo autoriai. Visi dirbo iš reikalo, net iš bėdos, bet rezultatai pranokdavo lūkesčius. Vėliau, jau suklestėjusią spaudą, aptemdė karas ir tautų tragedija, pareikalavusi jau kitokios žiniasklaidos, tegul ir neprofesionalių jos darbininkų – mėgėjų triūso.
Knygoje „Garažas“ (Aukos. Budeliai. Stebėtojai. Sudarė vilnietis žinomas žurnalistas Saliamonas Vaintraubas) aprašomi liūdni Kauno Vilijampolės (Slabodkės) prie Neries esančio priemiesčio įvykiai. Fotografai, dailininkai, būdami Kauno geto kaliniai „kaupė liudijimus, panaudodami savo profesinius įgūdžius ir meninius sugebėjimus“, rašoma knygoje. Tai buvo Kauno geto žurnalistai mėgėjai, pavyzdžiui, fotografas Cvi Kadušinas ir dailininkė Ester Lurje. Tiesa, jų kūrybos tikslai ir motyvai buvo skirtingi. Taigi, jeigu C. Kadušinas fotografavo vedinas keršto jausmo savo budeliams naciams: „Aš neturiu ginklo…Mano kerštas bus mano nuotraukos“ (teigė jis), tai E. Lurje savo piešiniais – vėliau virtusiais graviūromis – tarsi rašė savo asmeninį dienoraštį.
Tuo siekdama palengvinti savo skausmą, nugalint mirties baimę, tačiau palaipsniui surado ir poreikį išsaugoti bei įamžinti tuos trauminius įvykius, vykstančius aplink ją. Tuo labiau, kad talkinama ir globojama sumanios geto administracijos, piešė iš natūros, žiūrėdama pro geto kambario lango stiklą.
Ten fotografijos, o čia piešiniai…Koks jų poveikis laikmečiui?
Kaip žinome, naciai taip pat mėgo fotografuoti karo įvykius ir savo aukas – ypač kai buvo žudomos svetimomis rankomis. Tuo tarpu dailininko piešiniuose yra daugiau subjektyvumo, autentikos. Gal dėl to, anot Lietuvos žydų kultūros tyrinėtojos Asios Gutermanaitės, šie E. Lurje darbai buvo pripažinti gyvaisiais liudytojais net teisiant nusikaltusius nacistus tarptautiniame Niurnbergo procese.
„Kauno diena“ šį rudenį pranešė apie renginį Kauno choralinėje sinagogoje, organizuotą žydų religinės bendruomenės. Ta proga buvo išleistas ir renginio dalyviams padovanotu atvirukų rinkinys „Gyvoji liudytoja“ Ester Lurje. Tai leidinukas apie dailininkės jausmus ir viltį išlikti, apie atskirus jos kūrinius rašo meno kritikas Ammon Brazel. Šios menininkės parodos pristatymas buvo su ofortų skaidrėmis ekrane, komentuojant A. Gutermanaitei, nemažai šalių aplankiusios dar prieš savo pagrobimą į Kauno getą, bet išvengusios liūdnos holokausto žūties,
Ester Lurje graviūros, išleistos 1958 m. Jeruzalėje – tapo žinomos ir pasauliui. O Kaune jos kūrinių pristatymą lydėjo– muzikinis fonas. Simboliška, kas skambėjo šios sinagogos prieškario kantoriaus Michailo Aleksandravičiaus – vėliau sulaukusio tarptautinio pripažinimo – atliekamų ritualinių giesmių įrašai.
Įdomu tai, kad tuomečiam kantoriui M.Aleksadravičiui išvykimas į konkursą Rusijoje sutrukdė grįžti į nacių jau okupuotą Kauną ir galbūt išgelbėjo gyvybę. Taip yra sakęs jo žentas – žurnalistas ir vertėjas Leonidas Makhlis, pernai K. ir M. Petrauskų muziejuje, pristatant savo knygą apie dainininką, beje, buvusį net stalininės premijos laureatą.
Man pačiam yra tekę net tris kartus girdėti dainininką, koncertuojantį Kaune sovietiniais metais, prieš pasitraukiant jam į Izraelį. Dainavo net lietuviškai („Dul – dul – dūdelė“).sovietiniais metais, prieš pasitraukiant jam į Izraelį.
Šiemetiniame renginyje skambėjo ir muzika, atliekama Kauno J. Naujalio gimnazistų Natano Bairako (fortepijonu) ir Stasio Makštučio (klarnetu) – tai žydų autorių kūriniai: L. Levandowski KOLNIDREH ir B. Kovach SHOLEM – ALEICHEM.
Reikšminga, anot „Kauno dienos“, yra ir tai, kad šios Kauno geto košmaro liudytojos (būnant auka ir sykiu nepalūžtant kūryboje) pastangos – prilygsta žygdarbiui.
Nuotraukose: Publikacijos autorius žurnalistas Antanas Staškevičius ir Ester Lurje kūriniai