Džiugu, kai mūsų svetainėn, o jos turinys – žurnalistai žurnalistams apie žurnalistus, savo rašinius siunčia ne tik profesionalai, bet ir būsimieji mūsų kolegos. Tačiau retai kada laiškučių autoriai yra žingeidūs, drąsūs, valdantys žodį ir siekiantys įgyvendinti savo svajones. Todėl šį kartą – apie malonią išimtį!..
,,Jums rašo Kauno ,,Santaros“ gimnazijos vienuoliktokė Ieva Čepkauskaitė. Galbūt šis mano laiškas pasirodys keistas, tačiau galiu patikinti, kad rašau vedama tik gerų ketinimų ir norų.
Kažko įspūdingo ir neturiu pasakyti, nes esu paprastas jaunas žmogus, iš kitų gal išsiskirianti tuo, kad jau nuo pat mažumės turėjau didelių ambicijų dėl savo profesinės karjeros.
Vos išmokusi skaityti ėmiau „ryte ryti” knygas. Skaitymas man tapo vienu didžiausių pomėgių, kuris mane nuolat lygi ir šiandien. Tiesa, galiu pastebėti, kad esu išranki skaitytoja – mano ,,racioną“ daugiausiai sudaro gyvenimiški romanai. Pats mėgiamiausias žanras – detektyvai, iš kurių įdomiausi yra rusų rašytojos Aleksandros Marininos.
Jau būdama 9-10 metų pradėjau kurti įvairias istorijas ir netgi pabandžiau paragauti … rašytojo duonos. Jau pusantrų metų rašau pirmąją savo knygą, kuriai, deja, galiu skirti išskirtinai mažai laiko. Tačiau nestokoju ambicijų ir vilčių, jog vieną dieną ji bus baigta. Gal ji pasieks knygynų prekystalius, o iš tenai – knygų mylėtojų lentynas.
Pradėjusi rašyti ėmiau galvoti, jog su šiuo savo pomėgiu norėčiau sieti ir ateitį – tapti žurnaliste. Tiesa, buvau tvirtai nusistačiusi krimsti slaugos mokslų. Tačiau, kaip ir minėjau pirmame laiške, 2011 metais įvyko kertinis lūžis – pamilusi krepšinį supratau, kad save įsivaizduoju tik sporto žurnalistės kėdėje. Tačiau galiu atvirai prisipažinti, kad tai skambėjo gana neįtikimai, todėl ir toliau laikiausi biomedicinos mokslų srities pakraipos.
Vis dėlto vidinis troškimas buvo stipresnis už racionalius pasirinkimus. Aš visada greta biologijos ir chemijos mokslų – daug dirbau, dirbu ir dirbsiu … rašydama. Turbūt geriausiai mano pasiryžimą tapti tuo, kuo iš tiesų noriu būti. O tai, kuo mane matė mažai pažįstantys, tačiau mano straipsnius ir pastebėjimus skaitę žmonės, patvirtina ir toks faktas. Gimnazijoje sudariusi asmeninį mokymosi planą, susietą su biomedicina, aš po kelių dienų dvejonių nusprendžiau, kad geriau tapti tuo, kuo trokštu: būti žmogumi, kuris ne stebi sporto ir krepšinio aktualijas, bet ir jomis gyvena savo kūryba.
Pavydžiai žvelgdama į arenose įrengtas žiniasklaidos zonas ir jose dirbančius žurnalistus, kurie sukasi visame tame širdžiai mielame pasaulyje, atsisakiau, nes einu ,,nepasroviui“. biomedicinos. Dėl to ėjau per mokyklos direktorės ir jos pavaduotojų kabinetus, kad iš naujo susidėliočiau savo tvarkaraštį. Tik dabar jis toks, kad galėčiau tapti žurnaliste, nes nepabandęs – nesužinosi ar sugebi. Man labai džiugu, kad tokį apsisprendimą nuoširdžiai rėmė mano šeima.
Kiekvieną dieną gyvenu krepšiniu, stengiuosi kuo daugiau rašyti ir tobulėti. Be krepšinio turiu ir kitų pomėgių – labai myliu kates, mėgstu žiūrėti kokybiškus nefantastinius filmus, detektyvinius serialus. Taip pat kaip minėjau – skaityti knygas, vaikščioti mylimo Kauno gatvėmis.
Daug kas į mane žiuri keistai, nes vietoj pasilinksminimų aš savo laiką skiriu prasmingesniems darbams, tam, kas man įdomu. Dar galiu pastebėti, kad esu ambicinga, motyvuota, nebijanti darbo, siekianti savo tikslų intravertė perfekcionistė, todėl tobulėti yra kur.“
Štai toks septyniolikametės kaunietės Ievos Čepkauskaitės laiškas. Nuoširdus, atviras, informatyvus ir parašytas be klaidų. Nėra abejonės, kad vienuoliktokė ne tik nori, bet ir gali tapti puikia žurnaliste, nebūtinai sporto, nes jie – ,,sausi“ ir neoriginalūs. Juo labiau, kad Ieva jau kuria romaną.
Mūsų svetainės ,,Komentaruose“ skaitykite I.Čepkauskaitės pasakojimą ,,Tuštumos savaitė, kai nėra Didžiojo krepšinio…”
Nuotraukoje: Būsimoji žurnalistė, Kauno ,,Santaros“ gimnazistė Ieva Čepkauskaitė
Nuotr. Iš asmeninio albumo