Populiarus Lietuvoje ,,Šeimininkės“ žurnalas, Kaune leidžiamas UAB ,,Ūkininko patarėjas“, 2015-ųjų 38 numeryje po rubrika ,,Savaitgalio laiškas“ išspausdino žurnalistės, LŽS narės Daivos Budrienės publikaciją ,,Apie atminties laikmenas“ (ją pateikiame ir mūsų svetainės skaitytojams).
Tai paskutinė talentingos televizijos ir spaudos žurnalistės mini esė, parašyta prieš išvykstant į Didžiąją Britaniją, kurioje jau penkeri metai gyvena ir dirba jos vyras Antanas Budrys, buvęs puikus televizijos operatorius, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Jo, kaip ir kitų kolegų Lietuvoje mažas atlygis už sunkų kūrybinį darbą, privertė pakeisti profesiją.
Dabar Antanas Budrys – vienos Londono elektros įmonės padalinio grupės vadovas, uždirbantis tiek, kad gali vienas šeimą išlaikyti. Tačiau po Ožiaragio ženklu gimusi Daiva Budrienė tikrai negalės be kūrybos gyventi!..
Ką gali žinoti, gal kurioje nors Londono televizijos studijoje kurs laidą apie lietuvius emigrantus, juk tiek metų džiugino savo išmone rengdama per LT programą ,, 7 Kauno dienos“. Gal rašys lietuviškiems Didžiojoje Britanijoje leidžiamiems laikraščiams arba sukurs savo žurnalą. Juk kaunietė Daiva Pyplytė, baigusi Vilniaus universitete žurnalistiką, savo kūrybinį kelią pradėjo ,,Nemuno“ žurnale, o baigė ,,Šeimininkėje“…
Tikėkime, kad buvusi ilgametė Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus valdybos narė Daiva Budrienė, palikusi ryškų pėdsaką mūsų žiniasklaidoje, kada nors tikrai sugrįš Lietuvon. Juk čia jos laukia ne tik dvi dukros, bet ir buvę kolegos žurnalistai, skaitytojai ir televizijos žiūrovai… Sugrįšk, Daiva, kartu su Antanu!
***
APIE ATMINTIES LAIKMENAS
Labai sentimentalu turėti nuotraukų albumėlį. Ypač šiais laikais, kai viską galima perkelti į laikmenas. Prisiminimus, laiškus, nuotraukas, kas gi juos saugo popieriuje – tik dulkes renka. Įsirašei į laikmeną- ir turi… Ir neturi. Dingo elektra, prasidėjo potvynis ar pasaulinis tvanas: kam naujajame Nojaus laive ta laikmena? Kur ją įkiši?
Prisiminimai ir nuotraukos gyvi tik tol, kol svarbūs, kol gyvena atmintyje. Nutariau pasikapstyti po savo atminties nuotraukų albumėlį. Nes ruošiuosi į kelią.
Gal net kiek atidėlioju išvykimo datą, nes manęs nespaudžia jokie terminai. Galiu šiandien, galiu rytoj, galiu po savaitės palikti vietą, kurioje gyvenau visą gyvenimą. Jau ne kartą sau įrodžiau, kad ji nėra tobula. Kad norėčiau naujų iššūkių ir potyrių, nes atėjo tam laikas – tai mėgsta per darbo pokalbį pabrėžti užsieniečiai.
Galvoju, kad tikriausiai pats laikas paklausyti protingų patarimų: „Viską meskite ir išbandykite ką nors naujo.“ „Pasijutau tokia laiminga, kai supratau, kad nuo šiol noriu virti tik muilą“, „Tas įkyrėjęs darbas buvo tapęs našta, o dabar kiekvieną rytą pabundu šypsodamasi – juk kepti bandeles tokia laimė.“ Tai citatos.
Visada pavydėjau toms ir tiems, kurie vieną dieną gali pradėti gyvenimą tarsi iš naujo. Nežinau, ką norėčiau veikti, jei pradėčiau j į nuo pradžių. Gal todėl, kad mano darbas niekada nebuvo kančia? Tik įdomus arba įdomesnis, geriau arba blogiau apmokamas. Galiu sakyti, kad nieko ir nedirbau visą gyvenimą.
Tai ką gi veiksiu kitoje žemėje? Kitame laike? Įsivaizduoju, kad likimas rengia malonią staigmeną ir nė vienu plauko krustelėjimu neišsiduoda, kas manęs laukia. Todėl kraudamasi lagaminą kasdien įsidedu ir po gyvenimo čia atvaizdą. Tai, ką turiu ir būtinai norėsiu atsiminti.
Įsidedu tą nuotrauką, kurią atmintin nusifotografavau mėnesienoje: su drauge ėjome prie Rudaminos piliakalnio, o mėnuo labai ryškiai apšvietė žydinčią slyvą, po kuria stovėjo balta ožka – tiesiog pilnaties baltumo teatras. Tada draugė paklausė: „Prisimeni, kas parašė „Žydinti slyva Snaigyno ežere“? “ Atsakiau: „Sigitas Geda.“
Įsidedu pievos nuotrauką. Vakarėjančios, jau vėsios, su išstypusiomis arkliarūgštėmis, kurios dar neužaugusiems mano ir draugių vaikams – iki pažastų. Kiekvieną vakarą turėjau pareigą pasivaikščioti su visais vaikais ir sukurti po eilėraštį. Tada buvo tik nusileidusi saulė: „Virš juodo eglių guoto pakibo pilnatis, / Graži ji spinduliuota, bet mums kaip netektis, / Nes baigiasi dienelė, saulelės nebėra, / O laumės raganėlės jau plaukioja ore.“ Suaugusi draugės duktė šį ketureilį dabar deklamuoja savo mergaitėms.
Kai gerai pasikuičiu po atmintį, pasirodo, tų nuotraukų šūsnys: pirmas kursas, Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus šventė – rateliai per visą naktį Vingio parke. Kelionė dviračiais nuo Kauno iki Juodkrantės. O kiek prifotografuota visokiausių romantiškų pasisėdėjimų degant žvakėmis ir per naktį… Kiek veidų, situacijų. Nieko negaliu išmesti, o tuo labiau išvardyti – teks viską pasiimti. Tai bent laikmena – mano atmintyje viskas surikiuota ir elektros kėdėje kratyti nereikia, kad atsiminčiau.
Draugės rypauja, jog ne kažin koks sumanymas – išvažiuoti, o aš atsakau, kad išvažiuoju ilgesniam laikui. Tarsi į komandiruotę. Baisiai jau senos mano atminties nuotraukos, kai kurios net pageltusios, reikia naujų…
Daiva BUDRIENĖ,
žurnalas ,,Šeimininkė”
Nuotraukos iš asmeninio albumo