– Pagrindinis principas – stengtis, kad žiūrinčiajam į fotografiją būtų įdomu, kad norėtųsi tyrinėti ir suprasti jos turinį, o tuomet – pasvarstyti, kam ir kodėl ji sukurta, ką gali duoti, kaip praturtinti.
– Šios temos krikštatėvis yra poetas Gintas Dabrišius. Tai jis mane atvedė į šį kelią.
Kai vyksti aplankyti piliakalnių – kol tau kas nors neužduoda tokio klausimo – visai negalvoji, kodėl tai darai. Dabar galiu pasakyti, kad ten nuveda vidinis balsas, tačiau tikrai nežinau, kodėl tai įvyksta.
Ciklas pradėtas dar 2005 m. Vadinasi, daug važinėta po Lietuvą, ieškota. Papasakokite, kaip dirbate, kokį laiką tam renkatės, kaip atrandate tinkamus objektus, o gal tiesiog jie patys atsiduria kelyje?
– Fotografo darbo laikas – valanda prieš saulėtekį iki saulėlydžio…
O piliakalniai atsiranda įvairiai. Kartais patys pastoja kelią, kartais metai iš metų lankau juos įvairių švenčių progomis, tačiau dažniausiai paprasčiausiai susirandu internete ir nuvažiuoju apžiūrėti.
Neturiu tikslo piliakalnių kolekcionuoti. Atvykęs net nežinau, ar pasiseks ką nors vertinga įamžinti, bet šiuo atveju visuomet padeda senas patikimas draugas – vidinis aš.
– Senosios baltų šventyklos – tai kalvos, medžiai, ugnis. Todėl jos ir neišliko iki mūsų dienų. Tačiau vis dar galime džiaugtis piliakalniais. Istorinę atmintį, manau, sudaro visuma – tie, kurie čia gyveno iki mūsų, mes, gyvenantieji šiandien, ir dar tik ateisiantys po mūsų. Kokios čia dar gali būti šnekos apie tai, jei esame lietuviai…
– Pavykęs, įtaigus ir prasmingas gali būti ir peizažas, ir įvykio fotografija. Fotografuodamas peizažus turiu puikią progą pamatyti kiek galima daugiau savo mylimo krašto, kuris išties nuostabus.
Fotografija sustabdo laiko tėkmę ir išlaiko nepakitusį realų vaizdą. O tapyba – tai dažai, drobė, teptukas, žmogaus ranka ir, svarbiausia, vaizdo transformacija per tapytojo aš.