Populiarus LRT laidos ,,Labas rytas“ vedėjas, žurnalistas Ignas Krupavičius viename interviu sakė:
LRT televizijos „Labas rytas, Lietuva” vedėjas Ignas KRUPAVIČIUS apsisprendė savo meilę tėvynei įrodyti tapdamas Lietuvos kariuomenės savanoriu.
– Kaip jaučiatės vieną koją jau įkėlęs į savanorių gretas?
– Ir jaudinuosi, ir jaučiuosi ramus. Jaudinuosi, nes man kariuomenė – naujas gyvenimo iššūkis, o esu ramus, nes žinau, kad kariuomenė yra sustyguotas aparatas, kuris suteikia tam tikros ramybės.
– Ar iš anksto ruošiatės tokiam gyvenimo iššūkiui?
– Dabar mane aptikote bėgantį lengvą krosą. Nuo vasaros pradėjau rengtis Vilniaus maratonui, kuris vyks rugsėjo 13-ąją. Taip jau sutapo, kad kartu tai bus ir pasirengimas karo tarnybai, nes ten ištvermės tikrai reikės.
– Nemanote, kad kariuomenėje bus sunku?
– Manau, jog ne vieną ir ne du kartus teks kovoti su savimi ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Tačiau tam, kad kažką pasiektum ir būtum naudingas, jei, neduok Dieve, šaliai kada nors nutiktų kažkas blogo/privalai įveikti bet kokius sunkumus.
– Kodėl vis dėlto nusprendėte laikinai palikti darbą televizijoje ir ryžotės galimiems sunkumams?
– Nėra lengva ir televizijoje, kur apstu dinamikos. Kita vertus, atrodo, jog kartais ateina laikas žmogui sustoti, pagalvoti, pažvelgti į save iš šalies ir pamąstyti, ką norėtum veikti ateityje, kokius naujus iššūkius priimti. Sakoma, darbą reikia keisti kas trejus ar penkerius metus. Aš televizijoje – jau vos ne dešimtmetis. Po tarnybos grįšiu į televiziją ir, tikiuosi, aiškiai matysiu savo ateitį.
– Ilgai rengėtės tokiam žingsniui?
– įsirašyti į savanorių gretas buvo spontaniškas sprendimas. Priimdamas jį pirmiausia pasvarsčiau apie asmeninius iššūkius, naudingus šaliai, kurioje gyvenu, o paskui viskas išsirutuliojo natūraliai.
– Ką jūs manote apie Lietuvos saugumo padėtį?
– Po Ukrainos įvykių visi tarsi atsimerkė ir suprato, kad pasaulyje nėra taip ramu, kaip buvo galima tikėtis. Pagrin-
dinis iššūkis tenka toms valstybėms, kurios turėjo sąsajų su Rusija. Be mūsų pagalbos Vakarų šalys nesuvoktų tikrosios padėties ir grėsmės. Kokiais būdais gali kovoti Rusija, žino tik tos valstybės, kurios buvo skausmingai „apčiupinėtos”. Būtinybė gintis yra. Gal tas burbulas ir per daug pučiamas, tačiau reikia padaryti taip, kad būtume pasirengę viskam. Aš labiau esu už profesionaliąją kariuomenę, bet esant dabartinei situacijai, kol mūsų daliniai nėra užpildyti, smagu, kad randasi vis daugiau savanorių.
– Tikite, kad iškilus pavojui tauta ir vėl susitelktų taip, kaip Sausio 13- ąją?
-Tikiu. Tačiau man apmaudu, kad mes telkiamės tik grėsmės akivaizdoje. Turėtume telktis ir palaikyti vieni kitus, būti geresni ir pakantesni vieni kitiems ir taikos metais.
– Kaip manote, ko jus išmokys per devynis savanoriavimo mėnesius?
– Svarbiausias dalykas turbūt bus atsigręžti į savo istoriją ir prisiminti, jog kažkas paaukojo net savo gyvybes tam, kad mes būtume laisvi.Tai bus savotiška duoklė tiems, kurie žuvo už mūsų laisvę, ir paspirtis patiems tęsti jų darbus, būti pasiruošusiems bei tikėtis, kad nereikės pralieti kraujo. Ir kita pamoka – manau, apskritai visuomenės švietimas ir noras, kad nebūtume tokie apsnūdę ir nemanytume, jog, išsikovoję laisvę, galime ją laisvai nešioti ant delno.– Kada bus pirmoji jūsų kaip Lietuvos kariuomenės savanorio tarnybos diena?
– Lapkričio 24-ąją. Iki to laiko dar noriu pasidžiaugti vasara, sulaukti gero rudens, atsakingai pabaigti darbus ir perduoti savo estafetę kitam žmogui.