Į naują TV3 sezoną sugrįžtantis eterio profesionalas, dokumentinių filmų kūrėjas ir aistringas motociklininkas Rimas Bružas ves aktualijų laidą ,,Vilnius gyvai”.
– Tai, kad po ilgesnės pertraukos sutikote sugrįžti j televiziją ir tapti vienu iš šios laidos vedėjų, ko gero, rodo, kad pasiilgote televizijos šurmulio?
– Šioje profesijoje „pasiilgau” nėra argumentas. Aktyvumo ir smalsumo man niekada nestigo. Žurnalistika – mano darbas ir jį išmanau. Buvo užklupęs pesisotinimas televizija, tad atsitraukiau į „kūrybines atostogas”. Per „pauzę” parašiau dvi knygas, atkūriau tarpukariu veikusį Lietuvos motociklininkų klubą, pradėjau leisti periodinį žurnalą motociklininkams „Biker Baltics LT”. Kai visos idėjos pradėjo „gyventi savo gyvenimą”, sugrįžo mintys apie aktyvią žurnalistiką, tad pasiūlymą, sakykim, gavau laiku. Idėja man pasirodė įdomi. Laidą vesi- me su dainininke Ieva Stasiulevičiūte, tačiau vienas kitam netrukdysime. Ji rūpinsis pramoginėmis sritimis, o man patinka turėti reikalų su aktualijomis, nepamirštant ir įdomiosios istorijos. Kita vertus, tuščia kalbėti, kaip bus, reikia pamatyti, bet tikiu, kad mums pavyks sudominti žiūrovus.
– Ar manote, kad ši laida padės išbudinti kiek apsnūdusią visuome¬nę, kurią pastaruoju metu išjudino sostinės mero akibrokštas, kai per naktį buvo nukeltos Žaliojo tilto skulptūros?
– Situacija buvo patinė ir kažin ar tai mero nuopelnas. Bet tai tik vienas sostinės nūdienos mozaikos aspektas. Tai puiki proga pakalbėti ir apie patį Žaliąjį tiltą, kuris stovi jau daugiau kaip 100 metų, o nukeltos skulptūros – tik mažas šio gražaus ir miestui svarbaus tilto gyvavimo epizodas. Pavyzdžiui, man gaila tokio tilto, koks jis atrodė 1903 metais darytose Filiberto Flerio nuotraukose, o tokio, koks jis buvo sovietmečiu, nepa-sigendu. Man regis, aktuali bus rugsėjo 1 -osios tema, ją panagrinėsime per mokymosi modelių kokybės ir jų pasirinkimo prizmę. Klausime, ką tėvai renkasi: gerą išsilavinimą ar madingą, bet abejotiną savo vaikų lavinimą.
– Sukūrėte daugybę dokumentinių filmų apie mūsų krašto istoriją, žymias asmenybes, tremtį. Sąjūdžio kūrimą ir daugybę kitų. Tarp jų – ir neseniai per LRT televiziją rodytas filmas apie Kauną „Tvirtovė”.
– Man patinka į istoriją žiūrėti be susirūpinimo raukšlės tarpuakyje. Laikiausi šios taisyklės ir „Tvirtovėje”. Tai filmas apie Kauną, koks jis buvo iki tvirtovės ir kuo jis tapo ją statant. Tvirtovė pastatyta XIX a. pabaigoje. Tada tai buvo Rusijos imperijos pakraštys, tad puolant ji buvo labai svarbi, o iš tiesų būtent tvirtovė sukūrė Kauną kaip išskirtinį ir perspektyvų miestą, gubernijos centrą, kuriame virė kultūrinis gyvenimas. Be tvirtovės nebūtų ir nūdienos Kauno.
– Kaip gilinantis į sudėtingas istorines šalies peripetijas pakanka laiko ir motociklams?– Nėra taip, kad renkiesi „arba – arba”. Daug kas vyksta paraleliai ir vienas kitam netrukdo. Veikiau priešingai. Mo tociklizmas niekaip neiškrenta iš bendro istorijos konteksto ir čia galioja tie patys dėsniai, stereotipai, kurie kyla iš žinių stokos. Man pavyko surasti daug svarbių motociklizmo dokumentų ir amžininkų liudijimų.
Prisiminkite Matą Šalčių ir Antaną Pošką, kurie nukako net į Pietryčių Aziją, kitus keliautojus. Veikė klubai. Asmeniniuose archyvuose – lobiai, bet… neatrasti. Informacija turi savybę išlįsti ir ji lenda. Pamažu randasi naujų dokumentų, nuotraukų. Visa tai dėliojasi į dar vieną knygą. Tikiuosi, man pavyko Lietuvos motociklizmui suteikti „gimimo liudijimą”.
– O laiko kelionėms ar lieka?
– Žinoma. Šiandien grįžau iš pajūrio, kur laiką leidžia mano šeima. Žodžiais „neturiu laiko” dangstomas tik nesugebėjimas valdyti laiką. Nebešvaistau jo, todėl visada turiu laiko tiems, kurie man svarbūs: žmonai, vaikams Marijai ir Simonui, draugams ir, žinoma, motociklams.
Nuotraukos iš asmeninio archyvo