Sustok, akimirka žavinga! Šiandien, 2015-ųjų liepos 31-ąją, talentingos plunksnos sesės, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko pavaduotojos Aldonos Žemaitytės – Petrauskienės gimimo diena. Nepaprasta. Jubiliejinė! Ta proga – garbiai kolegei turim, privalom nusilenkti, paspausti jai dešinę ir pasakyti viską, ką jaučia mūsų širdys… Bet kur šiandien surasti mieląją Aldoną? Gal Vilniuje pasirodys, o gal kelyje iš Merkinės į Marijampolės apylinkes laukti… Argi sugausi vėją laukuose, kaip ir žvalią, visada kupiną kūrybinių sumanymų ir kritiškų pastabų kupiną Aldoną Žemaitytę! Skambinsime, bet sveikintojo ,,balsas“ kolegei dar neatskleis ar noras širdingas. Gerai, kad turime tą mūsų amžiaus stebuklą – internetą, kai gali rašyti, kalbėti, matyti… Juo ir pasinaudojome, tiesa, kolegė perspėjo:
,,Ak, kaip reikia saugoti ir branginti tą stebuklingą Dievo dovaną – akis, nes per jas į pasaulį žiūri žmogaus siela. Pavyzdžiui, man informaciją iš savo pašnekovų rinkti geriausiai sekasi ne ausimis, o akimis… Pasitaiko žmonių, kurių liežuvis gali plepėti viena, o jo akys išduoda visai ką kita. Saugokime ir tausokime didžiausią brangenybę pasaulyje – akis.“
Ne šiaip sau kolegė parašė tokias eilutes. Aldona Žemaitytė, sėdusi už automobilio vairo, vis dar važiuoja, kur akys veda. Tačiau gal po jubiliejinio gimtadienio ar vėlyvą rudenį – tikrai pasirūpins, kad skvarbios akys iš karto atskirtų veidmainį nuo gėrį puoselėjančio žmogaus, ir ryškiai žvelgtų į tėviškės tolius…
,,Dabar chirurgai yra lyg dievai. Aš tikrai atvažiuosiu į Kauną operuotis, gal po Kretos, nes turiu nuo praeitų metų rudens kelialapį. Dar labai noriu pamatyti graikų senovę, europietiškos kultūros lopšį. Gal tai paskutinė mano kelionė po Europą. Amerika netraukia, nors buvau primygtinai kviečiama tapti „Draugo” dienraščio redaktore (po Danutės Bindokienės).“
Užatlantės ,,Draugas“ – būtų buvusi dar viena prasmingo A.Žemaitytės kūrybinio gyvenimo stotelė. Juk Vilniaus universitete įgijusi žurnalistės diplomą, ji dirbo elitiniame savaitraštyje ,,Literatūra ir menas“ : publicistikos, paskui – dailės ir architektūros skyriaus vedėja. Ir vis rašė. Daug ir puikiai kūrė, kol neatėjo įkvėpimas – savarankiškai redaguoti norimą leidinį, kuriuo tapo ,,Vilniaus balsas“. Po jo – iliustruotas savaitinis laikraštis ,,Dienovidis“ (Aldona ir steigėja, ir vyr. redaktorė), kuris 1990 metais jau turėjo dvidešimties tūkstančių egzempliorių tiražą. Tai buvo naujas, įdomus, reikalingas Lietuvoje kultūros reiškinys, atskleidęs naują Aldonos Žemaitytės talentą – organizuoti, spausdinti, platinti leidinį. Ir rašyti, rašyti, rašyti…
( Mūsų svetainės ,,Komentaruose“ pateikiame tris ,,Dienovidžio“ vedamuosius, išspausdintus 1993 metais. Jų autorė – pati laikraščio redaktorė: pastabi, objektyvi, kandi, įžvalgi, drąsi…)
,,Dienovidyje“ tų vedamukų yra aibės prirašyta per tuos trylika metų. Tuo metu greta dar turėjau redaguoti „Vilniaus balsą” ir Amerikos lietuvių globojamą žurnalą „Į laisvę”. Iš tikrųjų pragyvenau lyg du gyvenimus. Daug dirbau. Bet manau, kad gyvenime yra ne tai svarbiausia. O svarbiausia – žmonių tarpusavio supratimas, bendravimas, bičiulystė, pagarba, pagalba, kai pajunti, kad tos pagalbos kitam tikrai reikia…“
Jau dvi dešimtys metų, kai Aldona Žemaitytė yra Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narė. Ne eilinė stebėtoja, kas vyksta žiniasklaidos pasaulyje, o principinga, reikli, atidi, kritiška ir savikritiška vadovė. Ji – Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko pavaduotoja. Ir šiais metais nė vieno balso nebuvo prieš, kad Aldona toliau neštų nelengvą visuomeninio darbo naštą. Tačiau jeigu sutiko, nori kad ir veiklos vaisiai būtų subrandinti. Tik jos dėka gausus būrys LŽS narių buvo valstybės pripažinti meno kūrėjais, nes žurnalistė Sąjungą atstovavo Lietuvos kultūros ministerijos komisijoje.
Ne vienerius metus kolegė dirbo Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijoje, kurion ją rekomendavo Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija… Tiesos ir teisingumo sergėtoja, pamačiusi, kad viena, dviese ar trise – tenai nieko negalėsi pakeisti, savanoriškai paliko Komisiją. Dabar pirmininko pavaduotoja A.Žemaitytė toliau sėkmingai organizuoja LŽS ir NŽKA kūrybinius konkursus. Jos žodis – daug lemia, nes Aldonai ne akių spalva, bičiuliški ryšiai, o profesionalumas yra svarbiausias kriterijus, nes pati savo gyvenimu patyrė užkulisinius ,,sandėrius“…
,,Dėl daktaro Vinco Kudirkos premijos buvo įdomus atvejis, gal Jums irgi reikia žinoti. Padaviau vertinimo komisijai savo komentarus, skaitytus Lietuvos radijuje. Nieko nesitikėjau, bet po komisijos posėdžio, jau vakare, paskambina Laimonas Tapinas, komisijos narys, ir praneša: esi išrinkta dr. Vinco Kudirkos premijos laureate. Nuščiuvau, pajutau savotišką jaudulį. Bet jau kitą dieną prablaivino tuometinis LŽS pirmininkas Rimgaudas Eilunavičius. ,,Sveikinu“ – sako jis – ,,Esi išrinkta Vytauto Gedgaudo premijos laureate“. Nežinau, kas ten įvyko per naktį, pagaliau man net neįdomu. Man neįdomu premijos, įdomus pats gyvenimas ir santykiai tarp žmonių.“
Jeigu neturėtume internetinės svetainės www.kaunozurnalistai.lt, įkurtos lygiai prieš penkerius metus, nežinia, kas išspausdintų šias eilute, skirtas Aldonai Žemaitytei. O likime, būtent ji pirmoji pastebėjo, įvertino, padrąsino, kai metėme iššūkį tuo metu merdinčiai LŽS svetainei, turėjusiai finansavimą, bet gavus žinutes iš regionų, jas įdėdavo internete po … savaitės!(?). Ne kas kitas, o Aldona Žemaitytė Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo tarybai įrodė, kad ir kauniečiai turi sulaukti bent kuklios paramos.
Po A.Žemaitytės – tą patį Fonde darė ir Lietuvos žurnalistų sąjungos atstovai Audronė Nugaraitė bei Povilas Sigitas Krivickas. Visada džiaugiamės, kai jubiliatė pateikia savo žurnalistinius tyrimus almanache ,,Žurnalistika“ arba kaunietiškon internetinėn svetainėn atsiunčia jautrius pamąstymus apie žiniasklaidą ir žurnalistus. Kolegės Aldonos kalbos grožis, minties gilumas ir žmogiškas jautrumas, sklindantis iš kiekvienos parašytos eilutės, negali nejaudinti skaitytojo!
,,Džiaugiuosi savo profesija. Ne vienam žmogui išspaudžiau džiaugsmo ašarą. O mano dėstytojas Vilniaus universitete „frontovikas” Juozas Oguzas yra sykį išsitaręs: „Jei Tavo rašinys taip sujaudino, kad žmogus apsiašarojo, turi jaustis laiminga… Taigi, mielas Vidai, visko buvo, bet gero buvo daugiau. Jei netingėčiau, parašyčiau knygą. Bet…man neįdomu prisiversti rašyti apie tai, kas buvo. Man įdomiau, kas bus, kas šiandienoje vyksta…“
Kai akimirksniu prabėga nuvilnija gyvenimo dešimtmečiai, pergalė yra kiekviena sutikta nauja diena, valanda, minutė. Ir ne kur kitur, o gimtinėje, kurią taip myli ir ja didžiuojasi jubiliatė Aldona Žemaitytė – Petrauskienė. Čia jos gyvenimo pradžia ir čia, kai sukauks šimtmečio, bus ir pabaiga. Kaip ir kiekvieno doro, darbštaus, kūrybingo žurnalisto.
,,Nenoriu niekur iš Lietuvos. Čia mano šaknys, tegul ir skurde, bet tarp savo miškų, pievų ir arimų, kuriuose mainosi javų spalvos, pasitikdamos vis kitaip metų laikus. Pavasarį žalios, lyg senovės lietuvių garbinta rūta, vasarą gelstančios, o apie šv. Oną tampančios medaus ar aukso spalvos. O kur dar miškai – spygliuočiai ir lapuočiai – su savo besimainančiu rūbu nuo žiemos iki kitos žiemos. Kiek juose gyvybės, paukščių klegėjimo, uoslę kutenančių kvapų, kiek dieviškai tauraus jų gyvastingumo.“
Štai toks, akimirksniu prie ,,kompo“ gimusios kuklios žurnalistinės mintys apie didžiąją Aldoną Žemaitytę – Petrauskinę, kurią labai norėjome ,,akis į akį“ pasveikinti ir pagerbti Kaune, kai gegužę vyko tradicinis Spaudos balius. Tačiau ji tą dieną, tikriausiai, keliavo po Dzūkiją ar Suvalkiją ir gamtoje ieško įkvėpimo naujiems darbams. Kur ji šiandien, kai per liepos penktadienio Dienovidį atėjo Gimtadienis?
,, Dėl mano jubiliejaus… Tai yra mizeris, palyginus su tuo stebuklu, kurį suteikia Aukštybių valdovas, leisdamas mums pagyventi ir kai ką nuveikti šiame nuostabiame pasaulyje. Jubiliejai ateina ir praeina, o žmogus privalo susimąstyti, kiek jis patobulėjo tarp dviejų savo jubiliejų. O jei laiką švaistė tuščiomis? Tada turi būti nejauku gyventi, nepaisant sėkmių ir pergalių…“
Ilgiausių metų, Ilgiausių, mūsų kūrybingoji Aldona, palikusi savo pėdsaką ne tik sostinėje, bet ir Kaune – žurnale ,,Nemunas“, laikraštyje ,,Ūkininko patarėjas“, internetiniame portale ,,Kauno žurnalistai“. O svarbiausia – žmonių, kuriems Jūs padėjote, apie kuriuos rašėte, kurie Jus visada prisimins – širdyse. Būkite laiminga visur ir visada!
Nuotraukos iš jubiliatės Aldonos Žemaitytės – Petrauskienės asmeninio albumo
,,