Vilius Kavaliauskas, vilnietis žurnalistas, istorikas, kolekcininkas
Rimui Kurtinaičiui: kare – kaip kare. Mūšyje ne visuomet laimi didžiausias, ne visuomet laimi gausiausias. Krepšinyje – tai pat. Vargu, ar turėčiau duoti tokius patarimus jau 50 metų krepšiniui atidavusiam Rimui Kurtinaičiui. Tik papasakosiu istoriją, kurią man atskleidė krepšininko mama Aldona Kurtinaitienė (amžinybėn palydėta 2012 metais).
Pats Rimas tikrai žino, bet Lietuvos žmonės – ne, kad jo šeimoje buvo didvyris: mamos dėdė (t. y. Rimo antros eilės senelis) Juozas Baronaitis (1886-1943). Atitarnavęs caro armijoje, fronte prabuvęs visą Pirmąjį karą, 1919 metų vasarį savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę. 2-ajame Algirdo pulke buvo kuopos viršila, ėjo jaunesniojo karininko pareigas. Kovose prieš bolševikus prie Suvieko 1919-tų liepos 11 dieną reikėjo trauktis ir tada jo būrys sąmoningai iššaukė bolševikų ugnį į save – kad nenukentėtų visa kuopa. Juozą Baronaitį už šį žygį apdovanojo Vyties Kryžiumi Nr.124.
Raštas, atleidžiantis Vyties kavalierių Juozą Baronaitį nuo išpirkos už gautą žemę. Šviesaus atminimo trenerio mamos Aldonos archyvas. Raštas, atleidžiantis Vyties kavalierių Juozą Baronaitį nuo išpirkos už gautą žemę. Viršutinėje – bebaimis J.Baronaitis į kurį panašus Rimas Kurtinaitis…
Dabar, kai mūsų geriausi, aukščiausi, brangiausiai apmokami krepšininkai nusprendė, kad ne jų reikalas – ginti šalies garbę, treneris Rimas Kurtinaitis surinko tuos, kuriems Lietuva buvo svarbiau už viską. Nežinau, ar to užtenka nugalėti kare, bet rugpjūčio 31-osios vakarą lietuvaičiai laimėjo mūšį prieš bosnius. Už karą atsakingi jau mes visi!
Prieš daug šimtmečių 300 Spartos karių prie Termopilų savo krūtinėmis sustabdė milžinišką persų armiją. Šiandien tai Graikijos paplūdimys su pastatytu paminklu. Nesvarbu, kuo pasibaigs visas krepšinio karas (kova už patekimą į Pasaulio čempionatą), bet paskutinę vasaros dieną už LTU rinktinę žaidusius vyrus ten vertėtų nuvežti…