Spaudos, radijo, televizijos, interneto žurnalistų migracija XXI amžiaus Lietuvoje yra ypač didelė. Žurnalistai, palikę gimtinę ir buvusią redakciją, važiuoja užsienin. Dažniausiai, ,,fiziniams” darbams, kur keliskart daugiau moka nei dirbant redakcijoje namuose. ,,Keliauja” kolegos iš vienos žiniasklaidos priemonės į kitą ir Lietuvoje. Vieni – savo noru, kiti – savininkams neįtikus.
Keturiuose UAB ,,Ūkininko patarėjas” leidiniuose – nors ir retai, tačiau irgi keičiasi darbuotojai. Malonu, kai išsiskiriama ,,broliškai”, abipusiai nuoširdžiai atsisveikinant. Konkretus pavyzdys.Prieš porą metų, po gamybinės praktikos, Vytauto Didžiojo universiteto viešosios komunikacijos trečiakursė studentė Indrė Levickytė tapo UAB ,,Ūkininko patarėjas” kolektyvo nare ir drauge su kolegomis kūrė redakcijos internetinę svetainę, buvo paskirta jos redaktore. Šią vasarą Indrei buvo įteiktas VDU baigimo (bakalauro) diplomas ir ji paliko … redakciją. Išsiskyrė – oficialiai atsisveikinant.
(Nuotraukoje: Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, LŽS pirmininko pavaduotoja Audronė Nugaraitė įteikia Indrei Levickytei pažymėjimą, kad ji dalyvavo žurnalistų teoriniame praktiniame seminare)
Būrin susirinkus ,,Ūkininko patrėjo” žurnalistams,šios UAB steigėjas ir vyr. redaktorius Vytenis Neverdauskas kalbėjo: ,,Džiaugiamės, kad Indrė mūsų kolektyve žengė pirmuosius savarankiško darbo žingsnius, subrendo kaip žurnalistė. Daug ko išmoko. Mes tuo didžiuojamės. Linkime sėkmės ir kitame kolektyve, naujame veiklos bare.”
(Nuotraukoje: Indrė ir jos buvusi kolegė Rasa Prascevičienė (dešinėje)
I.Levickytė tapo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto viešųjų ryšių specialiste. Ten Indrę rekomendavo redakcijos žurnalistė, LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos narė Rasa Prascevičienė. O vietoje savęs,,Ūkininko patarėjo” redakcijos internetinės svetainės redaktoriumi Indrė rekomendavo Vytauto Didžiojo universiteto trečiakursį studentą Romualdą Nenortą.
,,Ūkininko patarėjo” vyr. redaktoriaus pavaduotoja Teklė Mačiulienė pažymėjo, kad visada gaila išsiskirti su nuoširdžiais ir darbščiais žurnalistais (gal neatsitiktinai vyr. redaktorius padovanojo Indrei miegmaišį?), kurie negaili savęs. Tačiau reikia džiaugtis, kad redakcijoje subrendusi Indrė yra ,,paaukštinama”, nori kitur save išbandyti.
Žurnalo ,,Šeimininkė” redaktorė Dalia Juškienė, palinkėjusi jaunajai kolegei sėkmės viešųjų ryšių baruose, įteikė jai įrėmintą simbolinį pažymėjimą, patvirtinantį, kad Indrė Levickytė ,,atliko šeimininkės praktiką ir įgijo aukščiausią kvalfikaciją.”
(Nuotraukoje: ,,Šeimininkės” redakcijos pažymėjimas)
Visus sužavėjo nuoširdus Indrės Levickytės atsisveikinimo žodis:
,,Lygiai prieš dvejus metus, šviečiant tokiai pačiai šiltai vasariškai saulei, aš atvėriau „Ūkininko patarėjo” redakcijos duris. Tai buvo pirmasis mano gyvenime pokalbis dėl darbo. Puikiai pamenu, kad tąkart, kai pati dar nelabai tikėjau savo jėgomis, vyr.redaktorius šmaikščiai paklausė: ,,Juk Tu moki karvę nuo kiaulės atskirti? Tai va, vadinasi susitvarkysi ir čia pas mus”. Žinoma, kad aš galėjau jas atskirti, bet kita vertus – nežinojau daugybės kitų dalykų…
Kai prieš dvejus metus, kai aš važiuodavau savaitgaliais namo per visą Lietuvą 300 kilometrų į savo Žemaitiją ir matydavau laukų laukus, pievų pievas, man tai būdavo tiesiog elementarus peizažas. Todėl dabar sunku ir pačiai įsivaizduoti, kaip greitai pasikeitė mano suvokimas apie visą mūsų lietuvišką žemdirbišką prigimtį.
Dabar aš pastebiu kiekvieną traktorių laukuose, visada perskaitau kokios firmos jis yra. Visada atkreipiu dėmesį, koks ūkininkas jau pradėjo pavasario darbus, o kurių – laukai dar tušti. Kai mano draugai iš VDU mato kurios nors firmos logotipą, nė nenutuokia kuo jie užsiima, o aš jau dažniausiai žinau, ką jie reklamuoja mūsų leidiniuose.
Lygiai taip pat atsitiko ir su daugeliu „Šeimininkės” herojų. Pirmuosius žurnalo numerius aš keldavau j mūsų svetainę tiesiog mechaniškai, dabar jau turbūt nebebuvo nė vieno numerio, kurio pirmiausia neperskaitydavau, o tik paskui patalpindavau tinklapyje.”
Trumpiau tariant, šioje redakcijoje tikrai užaugau. Kiekviena praleista diena čia man duodavo tokias pamokas, kurių mokykloje niekas neišmoko: ir apie etiketą, ir apie buhalteriją, ir bendravimą su klientais, kolegų santykius, jau nekalbant apie žurnalistinių žinių plėtimą.
Visus šiuos dvejus metus aš tikrai NUOŠIRDŽIAI MOKIAUSI IŠ JŪSŲ VISŲ. Todėl dabar džiaugiuosi su visais atsisveikindama gražiuoju ir tikrai tikiuosi, jog gatvėje susitikę mes mielai pasisveikinsime su plačiomis šypsenomis!”
Nuotraukoje: VDU auklėtinė, kaunietė žurnalistė Indrė Levickytė
www.kaunozurnalistai.lt nuotr.