„Tiriamoji žurnalistika yra svarbus ginklas, rodantis, kad žurnalistai yra reikalingi,“ – tokie buvo pirmieji Eduardo Eigirdo žodžiai į seminarą Kauno žurnalistų namuose gausiai susirinkusiems kolegoms ir svečiams. Kita klausytojams pasiųsta „žinutė“ – kvietimas drauge pasvarstyti, ar yra Lietuvoje tiriamoji žurnalistika ir nebylus, tarp eilučių nuskambėjęs atsakymas – deja, Lietuvos žiniasklaida šiuo atžvilgiu atrodo gana kukliai…
Pranešėjas akcentavo, jog tiriamosios žurnalistikos nėra daug ir Vakarų žiniasklaidoje, bet kiekvienas tiriamosios žurnalistikos pavyzdys esą yra akivaizdus įrodymas, kad tai ar kitai žiniasklaidos priemonei iš tikrųjų kažkas rūpi.
Išties, šiandien informacijos srautai yra milžiniški, kuo nors išsiskirti, skaitytoją, klausytoją, žiūrovą (vartotoją) kuo nors sudominti yra be galo sunku, todėl Lietuvos žiniasklaidos priemonių atstovai ėmėsi kurti tiriamąją žurnalistiką vystančių profesionalų komandas, kviesdami bendradarbiauti šalies žurnalistikos profesionalus, didžiausius autoritetus.
Tiriamoji žurnalistika – tai ne smulkių skandaliukų aprašymas, o, kaip kartais vaizdžiai palyginama, yra „aukščiausias žurnalistikos pilotažas“. Tai darbas, kai vardan visuomenės interesų atliekamas giluminis, daug resursų pareikalaujantis tyrimas, pateikiantis tikslius atsakymus į visuomenę dominančius jai svarbius klausimus, atskleidžiantis nagrinėjamų problemų mastą ir priežastis, demaskuojantis tai, kas buvo bandoma nuslėpti. O visa tai reikalauja kur kas didesnių laiko ir finansinių resursų. Dėl to, tarkime, Jungtinėse Amerikos Valstijose tiriamoji žurnalistika atskiruose miestuose suvokiama kaip remtinas dalykas.
Beje, kaip akcentavo Eduardas Eigirdas, JAV žiniasklaida neretai koncentruojasi vienose rankose. Ir esą nieko blogo. Svarbiausia, anot pranešėjo – kad išliktų pliuralizmas ir analizė, kad nedominuotų viena kuri struktūra. Kartu – kad išliktų opozicija, nebūtų nuslopintas kritikų balsas. O esminis dalykas, norint išlikti dominuojančiojo vietoje, tai yra išlaikyti rinką savo rankose, esą yra besąlygiškas skaitytojo (vartotojo) interesų atstovavimas.
Skaitytojų pasitikėjimą reikia užsitarnauti – tai didelė vertybė, reikalaujanti didelio įdirbio.
Tokie patys standartai turi galioti ir Lietuvoje – jei nesugebėsi skaitytojo (vartotojo) įtikinti, kad esi jo interesų gynėjas, apie pasitikėjimą nė nesvajok.
Įsigyti nuosavą leidinį šiandien yra paprasta, bet to nepakanka – į naują leidinį reikia „įdėti“ kovinį turinį. Tačiau ar šiandien Lietuvoje galima kalbėti apie skaidrią konkurenciją? Deja… O kai nėra skaidrios konkurencijos, atsiranda prielaidos tiriamajai žurnalistikai… numirti.
Skandinaviškojoje žiniasklaidoje veiklos skaidrumas yra svarbiausias reikalavimas. Mūsuose, tenka pripažinti, žiniasklaidos priemonės neretai yra traktuojamos ir suprantamos kaip įtakos priemonės, žiniasklaida yra susvetimėjusi, „sukyšėjusi“.
Šiandien Lietuvoje parengti išsamų žurnalistinį tyrimą, anot pranešėjo, yra didelis iššūkis. Ir ne tik dėl ribotų finansinių galimybių (kaip minėta, tokie tyrimai trunka ilgiau, pareikalauja daug didesnių sąnaudų), bet ir dėl vyraujančio „nesveiko“ požiūrio į konkurenciją. Gali publikuoti kuo geriausią žurnalistinį tyrimą, bet nė viena kita žiniasklaidos priemonė tavęs necituos… Esą nors ir bandoma įtikinti piliečius, kad ginami jų interesai, vadinamojo „sniego gniužulo“ efekto, deja, nejaučiama.
Kitaip sakant, vienas leidinys gali tirti, aiškintis, publikuoti, tačiau kiti leidiniai paprastai lieka nuošalyje, pirmojo pastangų net nenori pastebėti. Kodėl? Tai dėl to, jog susiformavęs verslo grupių ratas, kurio žiniasklaidos priemonės nekritikuoja, nes tų verslo grupių atstovai yra stambūs, nuolatiniai reklamos užsakovai. Arba… leidinių savininkų draugai, giminės, pažįstami. Todėl imtis rimtų tyrimų gali būti baugu, ir, be abejo, neapsimoka finansiškai.
Esant tokioms sąlygoms apie tiriamąją žurnalistiką Lietuvoje esą nėra net ką kalbėti – išgyvename totalią tiriamosios žurnalistikos krizę. Pranešėjas pateikė ne vieną pavyzdį, švelniai tariant, kokio masto gudravimais pasižymi šalies sostinės verslininkai, pabrėždamas, jog apie tai nacionalinėse žiniasklaidos priemonėse nerasi nė žodelio. Kodėl? Atsakymo ieškokite ankstesnėje pastraipoje…
Beje, vietoj kritinių analitinių tiriamosios žurnalistikos pavyzdžių rasime tuos pačius apsukriuosius verslininkus „pjarinančių“ publikacijų. Akivaizdu – reklaminių užsakymų įtaka yra milžiniška.
Taigi, E. Eigirdo nuomone, kol nepavyks apginti žiniasklaidos rinkos skaidrumo, nebus ir kokybiškos tiriamosios žurnalistikos.
Nuotraukose: Seminaro Kaune lektorius, žurnalo ,,Valstybė” leidėjas Eduardas Eigirdas (viršuje); Seminaro dalyvė, BTV laidos ,,Brydės” redaktorė, LŽS narė Danguolė Bunikienė (viduryje); Praktinio seminaro pažymėjimas įteikiamas laikraščio ,,Ūkininko patarėjas” žurnalistei, LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos narei Rasai Prascevičienei
www.kaunozurnalistai.lt nuotr.