Birželio penktąją poetas Antanas Kalanavičiaus (1945-1992) (nuotraukoje) būtų minėjęs savo septyniasdešimtmetį. Tą dieną susirinkome Nedzingės miestelyje, nes A.Kalanavičiaus jubiliejų pasitikome su nauja a.a. poeto eilėraščių rinktine „Dvi saujos laiko”, kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.Susitikimus Nedzingėje, jau virtusius tradicija, poetas Stasys Stacevičius kažkada labai gražiai pavadino ,,poetinėmis antaninėmis”. S.Stacevičius visada dalyvaudavo tose poetinėse antaninėse, fotografuodavo, ir būtinai apie jas parašydavo skaitytojams…
Šiemet man, kaip vienai iš naujos rinktinės ,,Dvi saujos laiko” sudarytojų, buvo liūdna, nes žinojau, kad šį kartą teks ir viską aprašyti, nes Stasys Stacevičius jau čia niekada neatvyks …
Bet dabar pabandykim ir mes patekt į poeto žemę – Sapiegiškį. Kaip tik tas laikas, birželio pradžia, kai yra poeto vardinės – Antaninės – tuo metu žvyringos kalvos pasipuošia visais įmanomais žiedais. Ta žydinti kalva prieš šienapjūtę – gaivi, senovinė, natūrali, sveikatinga. Įsivaizduokim tą laiką, kai dar buvo gyva poeto motina, ji buvo žoliautoja, rinko, džiovino vaistažoles ir parduodavo supirkimo punkte Merkinėje.
Antanas motinai padėdavo, jie autobusu veždavo vaistažoles, daugybę kvepiančių maišų. Ir visa pirkia skendėdavo vaistažolių gyduolių kvapuose. Ta pirkia gi buvo ne tik medinė, ji buvo iš medinių sienojų, o jų plyšiai buvo užkaišioti samanom, asla buvo plūkto molio. Tad visi palubės mediniai balkiai labai tiko vaistažolėms iškarstyti. Čia puikiai sugyveno medis, molis, žolės ir žmogus. Be abejo, motinos pomėgis ir užsiėmimas, žoliautojos gyvenimas Antanui tapo jo pasaulio dalimi. Antano kūryboje žolės, žolynai, gėlės, žiedai ir žiedynai, tai ne dekoracijos, ne peizažo dalis, o gyvastis, gyvybės forma, sielos draugai
Štai tokiu vasaros pradžios metu, nusiteikę pagerbti poetą ir jo gimtą kraštą, susirinko poetinių antaninių dalyviai. Susitikimo organizatoriai — Nedzingės bendruomenė, kultūros namai, biblioteka, mokykla. Atvyksta ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos grupė, vadovaujama literatūros kritiko Valentino Sventicko. Aktyviai dalyvauti nusiteikę atvažiuoja literatūros mokytojai, žurnalistai, bibliotekininkai, fotografai, kūrėjų grupė iš Varėnos, Perlojos.
Aplankę poeto kapą Sapiegiškės miško kapinaitėse, jo sodybą, renkamės Nedzingės aikštėje prie poetui skirto paminklo. Aikštė kasmet vis gražėja, vis geriau pritaikoma žmonių susibūrimams, ir tikrai turi savo poetinę aurą. Gražiai ir gyvai poeto bendramokslė pasakoja jo biografiją, apžvelgia kūrybą, mokiniai skaito eiles, mokinių ansamblis „Piemenukai” kaip visada gražūs ir nuotaikingi. Kai ateina eilė pristatyti Antano Kalanavičiaus naują knygą – eilėraščių rinktinę „Dvi saujos laiko”, Valentinas Sventickas primena, kad Rašytojų sąjungos leidykloje buvo išleistos visos Kalanavičiaus knygos: 1994 metais „Ne akmenys guli: eilėraščiai, laiškai” (Sudarė Perpetua Dumšienė ir Judita Vaičiūnaitė) , 2012 metais „Dulkėto erškėčio ugny. Knyga apie poetą Antaną Kalanavičių” (Autorė ir sudarytoja Perpetua Dumšienė).
2015 metais išleista a.a Antano Kalanavičiaus eilėraščių rinktinė „Dvi saujos laiko” (Sudarė Perpetua Dumšienė ir Rimvydas Stankevičius).
Renginyje pagalvojau, kad būtinai paminėsiu, jog visų šių knygų parengimu ir leidyba nepavargdamas rūpinosi pats Valentinas Sventickas.
Nesupeikė kritikas ir naujos knygos sudarytojų, pasidžiaugė puikiai parašyta knygos įžanga, nes jos autorius žinomas ir talentingas poetas Rimvydas Stankevičius.
Kai buvo suteiktas žodis knygos sudarytojams, ir vėl teko nuliūsti, nes Rimvydo Stankevičiaus Nedzingėje nebuvo, teko kalbėti man vienai. Norėjosi žmonėms pasakyti (nuotraukoje Perpetua Dumšienė) ne apie knygos parengimo vargus ar knygos struktūrą, o apie poeto savastį, jo vertybes. Buvau parinkusi tekstus knygos viršeliui, kur apie poetą pasisako žinomi kūrėjai: šveicarų literatūros mokslininkas ir žinomas lietuvių dailininkas. Parinkau jų mintis kaip labai svarbias.
,,Antanas Kalanavičius, mano vertinimu, yra vienas reikšmingiausių poetų ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų… A. Kalanavičiaus gyvenimas ir kūryba sudaro neišardomą visumą… Jis ypatingas originaliu lietuvių sintaksės naudojimu pagal Europos avangardo principą, kuris ypač akcentavo atskirų žodžių ir sakinio sintaksės svarbą. ” –
Jan Peter Locher, šveicarų literatūros mokslininkas.
,,Šis poetas nepasiduoda neatsakingiems civilizacijos žaidimams; jis yra ne griovėjas, o statytojas; ne chaoso, o harmonijos šalininkas; ne tamsos, o šviesos nešėjas”, –
Algirdas Pakeliūnas, dailininkas.
Pritariu ir visoms Rimvydo Stankevičiaus mintims, kurias jis išdėstė „Kauno dienoje” atspausdintame interviu, pavadintame „A. Kalanavičiaus dvikovą su sistema laimėjo jo eilės”. Laikraščio numerį atvežiau padovanoti A. Kalanavičiaus muziejui. Tvirtai žinojau, kad šio poeto kūryboje daug šviesos, tvirtybės, tad jo poezija gali tapti dvasine atrama.
Pasodinę poeto atminimui geltoną ir tamsiai raudoną raugerškį, kurį jis vis minėjo savo laiškuose, susirinkome bendruomenės namuose esančiame poeto muziejuje pasikalbėti ir pasivaišinti. Nedzingiškai pasakojo, kad muziejus ir kitomis dienomis bus lankomas, atvažiuos fotografuoti Maironio literatūros muziejaus fotografai, lankėsi lenkų poetai, literatūros pamokas atvyksta vesti mokytojai.
Poeto Antano Kalanavičiaus gyvenimas ir kūryba dažniausiai lydi žodis – ,,išskirtinumas”. Išskirtinai liūdnos ir tragiškos lemties kūrėjas, sovietinių kultūros prievaizdų stumtas į literatūros užribį, ignoruotas, nesulaukęs nė vienos savo knygos. Ir išskirtinės poetikos autorius, kurio kūryba – originali įvaizdžiais, nepakartojamu savadarbiu žodynu, nepakartojamu skambesiu – neturi atitikmenų ir yra pati tikriausia poetinės savasties mokykla.
Už ištikimybę poeto pašaukimui Antanas Kalanavičius sumokėjo fizine atskirtimi, tačiau jo poezija, jo knygos grįžta į savo istorinės paskirties vietą – ant skaitytojo stalo…
P.S. Poeto Antano Kalanavičiaus eilės iš rinktinės ,,Dvi saujos laiko” – mūsų svetainės ,,Kūrybos artelėje”
Publikacija iliustruota Juliaus Vaicekausko fotografijomis