LŽS narys Rimas Bružas, P. Babicko premijos laureatas, ilgametis LRT laidų kūrėjas
Vakar – kritiškas tekstas apie LRT. Šiandien – LRT atmeta mano projektą. Sutapimas? Nemanau. Po 25 metų darbo LRT, per kuriuos pasikeitė ne viena administracija ir ne viena vadovybė, man sunku nepradėti kelti klausimų. Per visus tuos metus nesu susidūręs su niekuo panašaus. Bet iš esmės čia net ne apie mane.
Man daug svarbiau yra tai, ką šiandien daro nacionalinis transliuotojas.
Nacionalinio transliuotojo misija nėra tik atspindėti tai, ką visuomenė jau nori girdėti. Jo misija – padėti visuomenei pamatyti ir tai, ko ji galbūt nenori matyti. Kelti klausimus. Atspindėti skirtingas nuotaikas. Leisti kalbėti skirtingiems žmonėms. Kurti turinį, kuris kartais nepatogus, nepelningas, nekomercinis ir todėl niekada neatsirastų TV3 ar LNK eteryje.
Nes jeigu nacionalinis transliuotojas pradeda rinktis tik tai, kas patogu, saugu ir patinka daugumai, kuo jis tada skiriasi nuo komercinės televizijos?
Ir dar vienas labai paprastas klausimas: jeigu nacionalinis transliuotojas gauna apie 80 milijonų eurų visuomenės pinigų, ką mes už juos gauname? Ar turinį? Ar visuomeninę misiją? Ar drąsią žurnalistiką? Ar naujas idėjas ir stiprius, organiškai atsirandančius projektus? O gal vis daugiau pinigų tiesiog reikia pačiai sistemai išlaikyti?
Nacionalinis transliuotojas neturėtų konkuruoti su komercinėmis televizijomis tuo, kas jau ir taip puikiai veikia rinkoje. Jis turi daryti tai, ko rinka nepadarys. Ir čia atsiranda dar viena problema.
Žmonės, kurie iš tikrųjų kuria, ieško, rizikuoja ir bando padaryti kažką naujo, šiandien vargsta. Jiems vis sunkiau rasti vietos, resursų, galimybę įgyvendinti idėją. O tie, kurie išmoko atitikti cechą, pataikyti į sistemą, suprasti, ko iš jų tikimasi, ir pasiūlyti tai, ką sistema pasirengusi priimti – jie jaučiasi kur kas saugiau.
Ir tai yra labai blogas signalas kūrybai. nes nacionalinis transliuotojas neturėtų auginti žmonių, kurie išmoko atitikti sistemą. Jis turėtų suteikti erdvę tiems, kurie tą sistemą kartais suabejoja, sujudina, peržengia jos ribas ir pasiūlo kažką, ko vakar dar nebuvo.
Jeigu turime 80 milijonų eurų visuomenės pinigų, norėtųsi, kad kuo daugiau jų pavirstų į turinį, o ne vien į algas ir administracinę sistemą.
O jeigu apie laisvą žodį kalbame tik tada, kai jis mums patogus – tai jau nebe laisvo žodžio klausimas. Tai klausimas, ar patys gyvename pagal tuos standartus, kurių reikalaujame iš kitų.
