Mūsų, Kauno žurnalistų, svetainėje jau daugelį kartų buvo pristatomos Kaišiadorių rajono laikraščio “Kaišiadorių aidai“ redaktoriaus Jono Laurinavičiaus parašytos knygos ir net dvi J. Kundroto parašytos knygos apie jį patį („Pilnatvė“ ir „Be atoslūgių“). Jis – Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys, apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“, medaliais „Už nuopelnus kraštotyrai“, „Už nuopelnus žurnalistikai“, jam įteiktas kaunietiškas ,,Gintarinis parkeris”. Jam suteiktas ir garbingas Kaišiadorių rajono Garbės piliečio vardas.
Tai pirmasis šalies žurnalistas taip aukštai įvertintas visuomenės.
J. Laurinavičius kūrybinis kraitis įspūdingas: jis parašęs ir išleidęs per 120 knygų ir brošiūrų (apysakų, atsiminimų, apybraižų, aforizmų, publicistikos, padavimų, satyros, ect.). Autorius daugiausia rašo apie tai, ką pats matė, girdėjo, pergyveno, Recenzijose apie J. Laurinavičiaus išleistas knygas žurnalistas ir rašytojas, mūsų, kauniečių, žurnalistikos senjorų klubo MES narys Juozas Kundrotas pastebi: „Jo kūryboje stipriai jaučiami, girdimi vidiniai gyvenimo proveržiai. Praeities patirtis giliai įsirėžusi į sąmonę. Jis iki šiol tebejaučia gimtosios žemės kvapus, smėlingų kalnelių, dzūkų miškų grožį, girdi dzūkišką šnektą – atvirą, tikrą, nesumeluotą. Papasakotos istorijos atgaiviną gyvenimą – jau nutolusį, išnykusį, ištirpusį laiko ir erdvių ūkuose…“
J. Laurinavičius išleidęs ir ne vieną poezijos knygelę. O neseniai, šių metų pradžioje, mus pasiekė „Morkūnas ir Ko“ spaustuvės dažais kvepianti solidžios apimties poezijos rinktinė „Tylus atodūsis“. Čia randame ir vieną, kitą anksčiau publikuotą ketureilį. Bet didžioji dalis – neseniai gimę. Todėl mūsų dar neskaityti, negirdėti ir ypač imponuojantys.
J. Laurinavičiaus prozos stilius rūstokas, nes pateikiami konkretūs faktai iš pergyventų įvykių juos negražinant, nešvelninant. Ir ne tirštinant – tokius, kokie buvo „Autorius savo kūriniuose vykusiai atskleidžia ne tik pokario gimtojo kaimo žmonių gyvenimo sumaištį, bet ir sumaištį jų sąmonėje,“ – pastebi Juozas Kundrotas.
J. Laurinavičius nuolat ieško naujų minties išraiškos formų kaip įtaigiau, vaizdingiau skaitytojui perteikti konkretų faktą, atskleisti aprašomo įvykio tragizmą arba euforiją. Jo kūrybinio įkvėpimo tikslas – įtikinti skaitytoją, jo sieloje sukelti gailestį, neapykantą, pasibjaurėjimą. O jeigu reikia – ir atjautą, viltį, meilę. Šiam tikslui įgyvendinti – jis jau seniai įsitikinęs – labai daug padeda poezija, tobulas eilėdaros įvaldymas. Sklaidai autoriaus naujausią poezijos rinktinę, skaitai eilėraštį po eilėraščio ir žaviesi kūrinių įtaigos jėga, fakto ir vaizdo sinteze:
„Arkliamėšly guli nukautas žaliukas,
Be batų, be švarko, vienais marškiniais.
Ant kaklo rožančius juodais karoliukais
Ir kraujas, priskretęs ties pat smilkiniais.“
(1945 – tieji)
Perskaitai šias keturias eilutes ir be paaiškinimų supranti, kas taip galėjo pasielgti ir kas negyvą partizaną net apiplėšė…
Norint detaliai aprašyti prieškario Lietuvos turgų prozos kūrinyje, turbūt, knygos puslapio neužtektų, o J, Laurinavičius labai vykusiai to turgaus vaizdą nupiešia ir jo atmosferą perteikia tik viena strofa:
„Trečiadieniais turgūs. Bažnytkaimio aikštėj
Rikiuojas valstiečių vežimų eilė.
Bliuvena avelės, suraišiotos, baikščios,
Ir žviegia paršeliai drobynų gale.“
(„Onuškis, Kipro Petrausko aikštė, 1939 – tieji“)
Pirmame rinkinio skyriuje „Iš įvardintų takų“ kiekvienas eilėraštis piešia vis naujus sukrečiančius vaizdus, įvykius. Įtaigūs, įsimintini „Guronys. (Kardinolo V. Slatkevičiaus gimtinė)“, „Petrauskų kaimas“, „Pasamovio pradinė mokykla, 1945 – tieji“, „Kodėl jūs pasirinkote žurnalistiką?“, „Tirkšlių senovė“, „Kaišiadorių geležinkelio stotis (1944-2002)“ ir kt.
Antrame rinktinės skyriuje „Tu toks tylus atodūsis“ autorius žvelgia jau į netolimą praeitį, kai, paskelbus Nepriklausomybę, Lietuva pradėjo išsivaikščioti:
„ Į užsienį išeina, kas tik gali
Savas šaknis
Prie Nemuno palikę.
Ir laimės nesuradę
Tuoj pradės rašyti
Savo skausmo knygą.“
Ir čia pat pastebi:
„… O mes prigludę
Prie Sedos, Veprių, Lekėčių
Išsaugosim vis viena,
Lietuva, tave!
Ir mums istorija
Ištars nuoširdų ačiū“
(2009 02 24-25)
J. Laurinavičius neabejingas ir kitoms mūsų gyvenimo negerovėms, problemos, sopuliams: abejingumui, susvetimėjimui, veltėdžiavimui, alkoholizmui:
„Paskutiniai mūsų kaimo vyrai,
(…)
Išėjo į Vilniaus kanalizacijos požemius,
Į senamiesčio tarpuvarčių skersvėjus,
Į konteinerių skurdą ir patvorius.
Šiukšliadėžėj nuorūkas renka,
Nes neturi už ką nusipirkt cigarečių…“
(Benamiai)
Mūsų šiandieną, gyvenimo laikinumą, tikėjimu geresne ateitimi autorius įprasmina kituose skyriuose: „Prie nenuvaikščiotų slenksčių“, „Skirtingi langai“, „Žalias Antakalnis Volungės gatvėj“ ir kt. Dedikacijose artimiems, ypač respublikoje žinomiems žmonėms. Neužmiršta ir savo profesijos kolegų. Štai, dviejų strofų epigramoje „Žurnalistui Povilui Masilioniui – 75 – eri“, jis pastebi:
NeįtikaiTu jokiai mūsų valdžiai,
Kuri terūpinos tik savimi.
Ir savo knygose
Parodei vaizdžiai
Tuos skaudulius,
Kur gyveni.
Rupi toji žurnalisto duona,
Su ašakom.
Tačiau miela, sava.
Ir krimsti ją – kokia malonė! –
Kad tik šviesesnė būtų
Lietuva.
(2014 07 09)
Užvertus paskutinį poezijos knygos „Tylūs atodūsiai“ puslapį nejučiomis pagalvoji, kuo dar mus nustebins Jonas Laurinavičius, šių metų liepos mėnesio pradžioje švenčiantis septyniasdešimt septintus savo gyvenimo metus, nes jo – žurnalisto, rašytojo, kraštotyrininko – parakinėje sauso parako dar, matosi, yra.
Dailininko Vladimiro Beresniovo draugiškas Jono Laurinavičiaus šaržas
Nuotraukoje: Kaišiadoriečio žurnalisto Jono Laurinavičiaus poezijos knygos ,,Tylūs atodūsiai” viršelis.