„Kauno dienoje“ išspausdintas straipsnis „Vytauto paminklas – propagandos įrankis“ šokiravo jau pačiu pavadinimu. Ar ne per daug kategoriškai teigia antraštė? Gal reikėjo straipsnio pavadinimą skaitytojams pareikti nors klausiamuoju sakiniu, ir tegul jie patys sprendžia, ar iš tikrųjų Vytautas Didysis yra tik propagandos įrankis. Pasirodo – ne.
Publikacijos pradžioje (įvadiniame tekste) didžiosiomis raidėmis išryškinta, kad tokio kategoriško teiginio autorius – žurnalisčių kalbintas pats menininkas Vytenis Jakas. Kaip jis pats prisipažįsta, ilgus metus analizavęs istorinius dokumentus ir paminklo ikonografiją net neabejoja ir mus, skaitytojus, tikina, kad „ Laisvės alėjoje stovintis Vytauto Didžiojo paminklas – tik nesantaiką kurstantis propagandos įrankis, kad jis sukurtas tik dėl Vilniaus krašto išvadavimo ir galimo karo su Lenkija grėsmės“. Primindamas, kad jau praėjo 75 metai, kai Vilnius priklauso Lietuvai, jis piktinasi, kodėl to laikotarpio vertybės dar vis deklaruojamos. Todėl kovo 11 – ąją prie paminklo net baltą vėliavą iškėlė. Ir kvietė visuomenę diskusijai norėdamas įrodyti ne tik savo tiesą, bet ir oponentus įtikinti, kad šiam paminklui čia ne vieta stovėti.
Jeigu iš tikrųjų V. Jakas atidžiai ir objektyviai išstudijavo istorinius dokumentus ir paminklo ikonografiją, jis turėtų puikiai žinoti, kad šis paminklas 1930 metais sukurtas ne dėl Vilniaus krašto išvadavimo ir gręsiant karui su Lenkija, bet minint Vytauto Didžiojo mirties 500 – ąsias metines. Dar 1928 metais Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas kunigas Juozas Tumas Vaižgantas teigė, kad taip pasielgti yra puiki proga, nes sutapo su Vytauto Didžiojo neįvykusio karūnavimo (1430 metų rugsėjo 8 – ąją) ir mirties (1430 metų spalio 27 – ąją) datomis. Šių sukakčių paminėjimui rengti buvo įkurtas komitetas, įsteigtos darbo sekcijos, siejančios meną, literatūrą, istoriją.
Tai buvo to laikotarpio reikšmingiausias valstybės ne tik politikos, bet ir kultūros įvykis, nes tautai Vytautas Didysis buvo ne tik valdovas, karys, ginantis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vientisumą, bet ir politikas, diplomatas, katalikybės puoselėtojas, etninių mažumų globėjas. Štai kad ir totoriai. Labai vertindami Vytauto Didžiojo asmenį Keturiasdešimties totorių kaimo bendruomenė (Vilniaus rajonas) savo iniciatyva net prie mečetės pastatė paminklinį akmenį su užrašu: “ Lietuvos totorių globėjui Vytautui Didžiajam“. Karaimų bendruomenėje ilgainiui net įsivyravo savotiškas jo kultas: apie Lietuvos valdovą buvo kuriamos legendos, eilėraščiai. Dar ir šiandien čia – ne vienoje troboje – garbingiausioje vietoje rasime pakabintą Vytauto Didžiojo portretą.
Tuo metu – minint Vytauto Didžiojo neįvykusio karūnavimo ir mirties 500 metų sukaktį – jo atminimas įamžintas šiuo paminklu ne tik Kaune. Pastatyti paminklai Veliuonoje, Jurbarke, Betygaloje, Viekšniuose, kitose vietose. Iš viso tik Lietuvoje yra pastatyti 54 paminklai! Jie, arba Vytauto atvaizdas paminklų kompozicijose, stovi Krokuvos centre, Naugarde, Breste, Gardine, Girios (Baltarusija, Astravo rajonas), Polesoje greta šv. Lino bažnyčios…
Todėl negalima sutikti su V. Jako teiginiu, kad skulptoriaus V. Grybo šis paminklas „ buvo sukurtas dėl Vilniaus krašto išvadavimo, galimo karo su Lenkija“ įtakoje. Menininkas ne visą tiesą pasako ir apie paminklo finansavimą. Jis teigia, kad „Šis paminklas finansuotas karininkų ir skirtas jų kovinei dvasiai palaikyti“. O juk iš tikrųjų jis buvo statomas iš privačių lėšų ir tik šių pristigus, pagelbėjo Aukštieji karininkų kursai.
Į Vytauto Didžiojo paminklą, pastatytą Laisvės alėjoje, nereikia žiūrėti tiesmukiškai. Jis – tai Vytauto epochos atspindys, tautos, jos tolimesnėje egzistencijoje labai svarbių įvykių įprasminimas. Daugelio mokslininkų darbuose akcentuojama, kad didžiausias Vytauto epochos nuopelnas – išugdytas tautos valstybingumo jausmas, tais laikais gimusi valstybingumo samprata, tautinė savimonė jai padėjo pergyventi didžiausius kataklizmus ir išlikti iki šių laikų.
V. Jakas piktinasi, kodėl paminkle taip nužeminti, sugniuždyti rusas, vokietis, totorius, lenkas. Dar kartą atverskime XVI amžiaus Lietuvos metraščius, dar kartą įsitikinkime, kad toje epochoje jie tokio pažeminimo tikrai nusipelnė. Plačiajame sąvade ir Viduriniojo sąvado Jevreinovo nuorašuose skaitome, kad Maskvos didysis kunigaikštis Dmitrijus „be jokios priežasties nutraukęs taiką ir draugystę, atsiuntė pas didįjį kunigaikštį Algirdą (Vytauto dėdę – P.K) savo pasiuntinį su karo paskelbimu, ir atsiuntė jam ugnies bei kardą, duodamas suprasti, kad „būsiu tavo žemėje po skaistaus pavasario, po tykios vasaros“.
Ir didysis kunigaikštis Algirdas ištraukė iš maišiuko kempinę bei titnagą ir, uždegęs kempinę, padavė pasiuntiniui, šitaip bylodamas“ „Perduok tai valdovui ir pasakyk jam, kad mes, lietuviai, ugnies turime; o kadangi jis grasina įžengsiąs į mano žemę po skaistaus pavasario ir po tykios vasaros, tai aš, jei Dievas duos, būsiu pas jį per Velykas (…) ir atremsiu savo ietį į jo Maskvos Kremliaus sieną…“. Ir didysis kunigaikštis Algirdas žadėtu laiku su savo kariauna pasirodo prie Maskvos ant Pasveikinimo kalvos, ruošdamasis miesto šturmui. Ir priverčia po pamaldų su savo bajorais ir kunigaikščiais išėjusį Maskvos didįjį kunigaikštį Dmitrijų nusižeminti, prieš jį atsiklaupti, atsiprašyti…
Lietuvių pergalingas Mėlynųjų vandenų mūšis su mongolų – totorių Aukso orda, Žalgirio mūšis, galutinai palaužęs kryžiuočių galybę…
O kiek kartų Lenkija įvairiomis formomis stengėsi Lietuvą paversti savo vasale, nes Jogaila niekuomet neatsisakęs savo patrimoninių teisių į Lietuvą ir savo viršenybės Vytauto atžvilgiu. Bet Vytautas visuomet turėjo savo aiškią politinę programą, kurią nuosekliai ir vykdė. Jis irgi kovojo už savo patrimonines teises į Lietuvos valdovo atskirą dinastinę liniją. Vytautas sutiko veikti išvien su Lenkija, bet tik tokiomis sąlygomis, kokias jis pats padiktuosiąs. Ir savo atkaklumu, sumanumu, diplomatinėmis priemonėmis daug pasiekė. Jau tuomet Vytautas Didysis buvo vienas iškiliausių valdovų Europoje. Jam net buvo siūlytos Čekijos ir Lietuvos, o lenkų didikų, galbūt taktiniais sumetimais, net ir Lenkijos karaliaus karūnos!
Todėl, mano nuomone, kurdamas Vytauto Didžiojo paminklą jo neįvykusio karūnavimo ir mirties 500 – osioms metinėms, skulptorius Vincas Grybas labai vykusiai panaudojo tos epochos svarbiausius įvykius. Todėl šio paminklo – tegul ir atstatyto – nereikia sieti su netolima praeitimi – „Vilniaus krašto išvadavimu ir galimo karo su Lenkija“ grėsme. ( Net statulos žvilgsnyje V.Jakas įžvelgė kvietimą ir pareigą susigrąžinti Vilnių!)
Bet tai tik viena medalio pusė. Antroji, nemažiau svarbi – visuomenės kvietimas diskutuoti. Menininkas teigia, kad nekvestionuojantis pačios Vytauto asmenybės, o tik siekia atkreipti dėmesį į visai ne vietoje stovintį karui skirtą ir tautas žeminantį paminklą. (Nejaugi šis V. Grybo sukurtas paminklas Vytautui Didžiajam skirtas tik karui propaguoti ir tautas žeminti ?!). Jis teigia, kad: „atnaujinta Vytauto paminklo ikonografinė atmintis pratęsia negatyvių tautinių būsenų ir etninių konfliktų galiojimo laiką. Nuolatinis priminimas, kad kažkada buvome priešai, nėra naudingas dabartiniams šalių santykiams. Atmintis, palaikanti etninį konfliktą, visada kurstys įtampą ir tautinę nesantaiką“. Todėl V. Jako nuomone: „Paminklas turėtų būti eksponuojamas ne viešoje erdvėje, o muziejuje, nes tai būtų pagarba istorijai ir deklaruojamoms ES vertybėms“.
Europoje (ir visame pasaulyje) viešose erdvėse tebestovi šimtai paminklų, neigiančių dabartinio politinio korektiškumo politiką. Štai kad ir ES šalis – Vokietija. Kadaise pastačiusi paminklą Bismarkui, šiuo metu, jau gyvenanti kitoje epochoje ir propaguojanti visiškai kitas vertybes, net negalvoja jo izoliuoti nuo visuomenės, patalpinti į muziejų, kaip siūlo V.Jakas pasielgti su Vytauto Didžiojo paminklu. (O. Bismarko idėjos buvo suvienyti XIX amžiaus viduryje susiskaldžiusią Vokietijos monarchinę valstybę principu: „Geležimi ir krauju“. Taip jis padarė pamynęs bet kokius humanizmo principus, ir1871 metais sukūrė Vokietijos imperiją).
Taip negalvoja ir kauniečiai, net nesureagavę į menininko kvietimą šią tema diskutuoti. Jie puikiai supranta, kad paminklą perkėlus į muziejų, jis bus uždarytas tarsi į rezervatą – dabar ir miesto gyventojai, ir svečiai iš respublikos kitų miestų, rajonų, vaikštinėjantys Laisvės alėja, kiekvieną dieną susitinka su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kūrėju ir apie jį noriai pasakoja greta einantiems savo vaikams, anūkams. O jeigu paminklą perkeltų į muziejų? Susitikimas su Vytautu Didžiuoju vyktų tik… išskirtinėmis – švenčių, poilsio – dienomis, ir todėl žymiai greičiau išsitrintų iš mūsų palikuonių atminties.
Neabejoju, tokį mūsų žingsnį labai sveikintų kaimyninės šalies dabartinė propaganda, jau pradėjusi perrašyti savo tautos istorija. Bet argi to siekia ir menininkas Vytenis Jakas Lietuvos atžvilgiu?
Autoriaus P.A.Kauno nuotraukose: V Grybo sukurtas Vytauto Didžiojo paminklas neįvykusio jo karūnavimo ir mirties 500 – osioms metinėms; Vytautas žvelgia į Laisvės alėją, bet ne į Vilnių, kaip teigia menininkas V. Jakas.