www.kaunozurnalistai.lt šventinis žodis
1918-ųjų vasario 16-osios žinia, kad Lietuvos Taryba Vilniuje paskelbė atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę, negalėjo akimirksniu pasiekti mūsų gimtinės miestų ir kaimų. Nebuvo interneto, radijo, televizijos, nedaug ir laikraščių, kaip ir galinčių juos skaityti. Tuomet iš lūpų į lupas visus pasiekė ilgai laukta tautos šventė. Kuri greitai buvo palydima neįtikėtinais darbais. Jų vaisių derlius – nauji šalies laikinosios sostinės pastatai, įkurtos aukštosios mokyklos, kelios dešimtys laikraščių ir žurnalų redakcijų.
Laisvos ir nepriklausomos Lietuvos vardas, išaukštintas per dvidešimt dvejus metus, anų laikų žmonėms liko brangus ir po 1940-ųjų okupacijos. Dėl jos tūkstančiai žmonių buvo išvežti į Sibirą, kiti pasirinko partizaninę kovą. Per penkiasdešimt sovietinės valdžios metų, nors žiniasklaida buvo vienintelės partijos idėjų ruporas, tikri šalies patriotai drąsiai skleidė mintis apie Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Lietuvos Sąjūdžio metais pirmiausia pogrindinė spauda, paskui ir valstybinė šalies žiniasklaida pamažu prabilo apie buvusius garbingus ikikarinės Lietuvos laikus.
Po 1990-ųjų kovo 11-osios mūsų šalies spaudos, radijo, televizijos žurnalistų širdys jau plakė vienu – Lietuvos nepriklausomybės ritmu, visada prisimenant ir minint 1918 metų vasario 16-ąją. Taip yra ir šiandien, kai pasaulis neramus ne tik dėl karo kanonadų, bet ir galingiausių valstybių vadovų žodžių ir veiksmų, jų nesuprantamus kėslus į tautų demokratiją, žmonių laisvę.
Žiniasklaida ne tik informuoja, bet ir savo pranešimais varo įvairių valstybių žmones į neviltį ir susirūpinimą savo ateitimi. Taip yra ir nedidelėje mūsų šalyje. Švenčiant Vasario 16-ąją, kiekvienas žiniasklaidos profesijos atstovas turi prisiminti ir savęs paklausti, ar viską aš padarau, kad Lietuva būtų stipri ir vieninga, kad jos neištiktų toks likimas, kaip buvo iki 1918-ųjų ar 1990-ųjų. Kurkime, kaip mokame, bet būkime objektyvūs, kritikuokime, bet atskirkime pelus nuo grūdų, nesimėgaukime tuo, ko neturtų būti mūsų gyvenime, o juo labiau – žiniasklaidoje. Juk esame atsakingi ne tik už save, savo žiniasklaidos priemones, bet ir gimtąją Lietuvą.
Šiandien švęskime, o rytoj pradėkime kasdieninius darbus, kurie žmones informuoja, auklėja, moko ir įkvepia, bet neskleidžia abejones, nepasitenkinimą… Su Vasario 16-ąja, kolegos!
LDS ir LŽS nario Vladimiro Beresniovo (Vlaber) piešiniai
www.kaunozurnalistai. lt nuotr. 2025-ųjų vasario 16-oji Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis ir Vienybės aikštė Kaune