XIX a. pabaigoje, carinio spaudos draudimo laikais, susipratę lietuviai atmetė jiems brukamą informaciją rusiškais rašmenimis ir, uždarę trobų langines, slapta skaitė iš Karaliaučiaus atgabentus lietuviškus „Aušros“, „Varpo“ laikraščius. XXI a. pradžioje, Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento duomenimis, rusiškas televizijos programas nuolat stebi maždaug 15 proc. (apie 405 tūkst.) Lietuvos gyventojų, nors beveik pusės jų gimtoji kalba – lietuvių. Nepaisant mūsų žiniasklaidos ir valdžios pastangų atkovoti šią žiūrovų auditoriją, daug Lietuvos piliečių įsitikinę, kad rusiškos TV laidos ir filmai – įdomiausi, o žinios iš Maskvos – pačios patikimiausios.
Lietuvos spaudos kioskuose tebepardavinėjami (vadinasi, paklausūs) rusiški žurnalai ir laikraščiai, kurių ypač padaugėjo, kai lietuviška žiniasklaida duso nuo naktinės mokesčių reformos padarinių.
„Ūkininko patarėjo“ redakcijai pasiteiravo psichologų, žurnalistų ir viešosios komunikacijos specialistų, kodėl net Rusijos agresija Ukrainoje ir hibridinės provokacijos prieš Baltijos šalis negali pakeisti dalies mūsų visuomenės televizijos žiūrėjimo ir laikraščių skaitymo įpročių.
Prietarai stipresni už pastangas
Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) viešųjų ryšių prorektorės, Viešosios komunikacijos katedros profesorės Auksės Balčytienės, jeigu kariškių duomenys patikimi, jie reikštų, kad vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių informacijos vartojimo tradicijos stipresnės už pastangas pakeisti šios visuomenės grupės pasaulėžiūrą. „Tai daugiasluoksnė problema. Reikia atskirai svarstyti, kokie jausmai apima žiūrovus, kai nutraukiamos rusiškų TV stočių transliacijos, ar lietuviški TV kanalai gali paskatinti praeities ilgesį sudarinėdami savo programų tinklelius ir, pagaliau, ką mūsų žurnalistai daro blogiau už Rusijos propagandininkus“, – „Ūkininko patarėjui“ aiškino profesorė A. Balčytienė.
Televizija yra emocionaliausia, tačiau paviršutiniška informacijos technologija. Anot profesorės A. Balčytienės, per TV skleidžiama Rusijos propaganda agresyvesnė, dabar ypač išpopuliarėję socialiniai tinklai pagal kitokius dėsnius bando brautis į tikslinės auditorijos sąmonę.
Reikia būti XXI amžiaus žurnalistais
Bet VDU profesorė nusiteikusi optimistiškai. Vytauto Didžiojo universiteto studentų apklausos rodo, kad vidutiniškai trečdalis viešuosius ryšius, leidybą, žurnalistiką studijuojančių jaunuolių nori keisti pasaulį ir padaryti gyvenimą gražesnį, teisingesnį. „Geriausi mūsų žiniasklaidos ginklai nuo Rusijos propagandos ir dezinformacijos – profesionalumas, tarpusavio solidarumas, domėjimasis, kas vyksta pasaulyje. Reikia būti tikrais, atvirais XXI a. žurnalistais. Manau, tai per mažai vertinama profesija. Žurnalistinis išsilavinimas padeda geriau suprasti „nesavą“ – politikos, ekonomikos, kultūros – aplinką. Pasirinkta žurnalisto profesija skatina jaunimą nuolat „provokuoti“ visuomenę „nepatogiais“ klausimais, ieškoti tiesos, pasinerti į įvykių sūkurį – teigė VDU profesorė A. Balčytienė.
Kokybė ir įvairovė
Anot Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus, Lietuvoje spausdinama beveik tūkstantis periodinių leidinių, įsteigta dešimtys TV ir radijo stočių. „Nieko nuostabaus, kad mūsų žmonės „atsivalgė“ savos produkcijos ir domisi, kas svetur gaminama. Gaila, kad jie dažnai moka tik vieną užsienio kalbą – rusų. Sovietmečio palikimas. Bet nesu iš tų, kurie galvoja, kad lietuviai, žiūrintys Kremliaus propagandines TV laidas jiems labiausiai suprantama užsienio kalba, automatiškai pritaria viskam, ką girdi ir mato. Lietuvišką auditoriją labiausiai domina pramoginės, nuo politikos nutolusios rusiškos programos. Statistiškai kabeliniuose TV tinkluose tokių yra daugiausia. Kokybė ir įvairovė, įdomesnė, aktualesnė, patrauklesnio turinio produkcija padėtų mūsų naujienų kanalams sudominti žiūrovus, pervilioti juos nuo Rusijos televizijos“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė D. Radzevičius.
Jaunimas nesupranta rusiško humoro
Mykolo Romerio universiteto Socialinių technologijų fakulteto Edukologijos ir socialinio darbo instituto profesorius dr. Gediminas Navaitis įsitikinęs, kad bet kokią statistiką, taip pat ir duomenis apie žiniasklaidos auditoriją, reikia vertinti atsargiai. „Pavyzdžiui, moksliniais tyrimais įrodyta, kad blaivininkai miršta dažniau negu girtaujantys. Nepasiginčysi – sunkiai kepenų ciroze ar alkoholine psichoze sergantis žmogus paskutinį pusmetį iki atsisveikinimo su šiuo pasauliu svaigalų iš tiesų jau nebegali gerti… O ką reiškia 15 proc. Rusijos propagandos apsvaigintų Lietuvos gyventojų? Net ne visi mažesnių Lietuvos tautinių bendrijų nariai žiūri Rusijos televizijas ir skaito rusiškus laikraščius (kitataučių Lietuvoje gyvena apie 18 proc. – red. past.). „Lietuviški“ Rusijos pramoginės ideologinės produkcijos žiūrovai, skaitytojai ir klausytojai – dažniausiai pagyvenę tautiškai mišrių šeimų nariai, dėl savaip suprantamų išskaičiavimų linkstantys prie rusiškos kultūros. Sunkiai įsivaizduoju, kad lietuvių jaunimas galėtų svaigti nuo rusiškų filmų, koncertų, pokalbių laidų, nes mūsų jaunoji karta beveik nemoka rusiškai ir nesupranta specifinio slaviško humoro“, – „Ūkininko patarėjui“ aiškino psichologas G. Navaitis.
Informacinis karas visus sulygina
Profesoriaus G. Navaičio nuomone, norint atkovoti Rusijos propagandos ir dezinformacijos užliūliuotų žmonių protus, mūsų valdžiai ir žiniasklaidai reikia išlipti iš gynybinių apkasų ir iš informacinio karo ringo kampo išeiti į aikštės vidurį. „Kremliui užteko 1000-2000 informacinio karo pėstininkų užimti ir prijungti prie Rusijos Krymą. Tikri kareiviai, vadinamieji „žalieji žmogeliukai“, tik įformino aneksiją. Pasaulis tuo metu neteko žado. Net stambiausiai informacinio karo operacijai užtektų kelių šimtų gerai dirbančių specialistų. Mes jų neturime. Ir nereikia teisintis, kad Rusija didelė, o Lietuva – mažutė. Viena valstybė gali turėti milijardą gyventojų, kita – vos du-tris milijonus, bet futbolo aikštėje susiremia po vienuolika kiekvienos nacionalinės rinktinės žaidėjų ir nebūtinai laimi „didžioji šalis“, – palygino profesorius G. Navaitis.
Maskva arčiau negu Berlynas
Lietuvos publika per Kremliaus kontroliuojamus TV kanalus dažniausiai žiūri rusiškai išverstas vakarietiškas populiarias mokslines pažintines „Discovery“, „History“ kanalų laidas. Užuot pirkusios šiuos labai įdomius, intriguojančius žurnalistinius tyrimus, analitinius pasakojimus tiesiai iš kūrėjų ir įgarsinusios lietuviškai, Lietuvos komercinės TV stotys pusvelčiui įsigyja rusiškų serialų ir maskvietiškų pokalbių šou. „Lietuvos valdžia ir pramogų verslas nelabai stengiasi mūsų visuomenę integruoti į vakarietišką kultūrinę erdvę. Gana daug Lietuvos gyventojų gali pasakyti, kokie spektakliai rodomi Maskvoje, tačiau tik truktels pečiais, paklausti apie teatrų pjeses, populiarias Berlyne, Paryžiuje. Net ir iš Londono, kuriame gyvena apie 40 tūkst. lietuvių, pas artimuosius į Lietuvą atvykęs paviešėti tautietis tikrai mažai žinos apie britų kultūrinį gyvenimą“, – stebėjosi Mykolo Romerio universiteto profesorius, psichologas G. Navaitis.
Nuotraukoje: Dabartinė Lietuvos valdžia galėtų pasimokyti iš XIX a. knygnešių kaip laimėti informacinį karą prieš Kremlių.