Intriguojančio turinio publicistikos knygą „Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika“ ką tik išleidusi filologė, žurnalistė ir rašytoja Audronė Urbonaitė iš savo skaudžios patirties žino, kaip žmogus pasijunta išgirdęs sunkios ligos diagnozę, ir tvirtina, kad labiausiai tokią valandą padeda blaivus protas ir racionalus savo sveikatos būklės suvokimas. „Kuo mažiau emocijų ir aimanų, nes visa tai dar labiau alina ligos sekinamą organizmą,“ – įsitikinusi ji. Su rašytoja kalbamės apie sveikatą ir jos saugojimą, apie savijautai atsiliepiančius profesijos ypatumus, tik žurnalistams būdingas ligas bei būsenas ir, žinoma, kūrybą…
-Miela Audrone, jūs, galima sakyti, visą gyvenimą pašventėte kūrybai. Tad ir pasvarstykite – kaip tokia veikla atsiliepia kūrėjo savijautai, sveikatai? Juk, „atsiritus kūrybos bangai“, rašytojas turbūt mažiausiai galvoja apie save – dirba nors ir ištisą parą, negalvodamas apie poilsį, pamiršdamas net pavalgyti… Taigi ar kūrėją labai nualina kūrybinis darbas?
-Ne, kūrybinis darbas žmogaus nė kiek nenualina, jeigu iš tiesų jis yra būtent tam sutvertas, o ne dirbtinai susigalvojęs, kad jam to reikia. Man nutinka keistų dalykų: kartais sėdžiu redakcijoje (A. Urbonaitė – „Lietuvos ryto“ dienraščio žurnalistė – V. G.), rašau visai nesudėtingą tekstą ir pajuntu, kad man darosi silpna: negaliu įsiminti datų, pašnekovų vardų, gimimo metų, ar koks įvykis po kokio nutiko… Tada pagalvoju: padarysiu trumpą pertrauką. Ir imu rašyti, kas man šauna į galvą. Patikėkite – silpnumą it vėjas nupučia! Tai tik reiškia, jog žmonės labai lengvai daro dalykus, kurie jiems svarbūs, ir nė kiek nepavargsta, o jų nedominanti veikla slegia it akmenų prikrautas maišas…
-Žurnalistika, kurios „dirvonus ariate“ ne vieną dešimtmetį, yra kitokia kūrybinė veikla, nei laisvo rašytojo statusas: kai užplaukia kūrybinės valandėlės – sėdu ir rašau, kai trūksta minčių galvoje – tinginiauju… Dirbdamas dienraštyje, kur medžiagos laukiama „čia ir dabar“, nepasiguosi, kad užpuolė gripas, pakilo temperatūra ar susopo galvą…
-Taip, žurnalistika sunki tuo, jog visada yra konkretus terminas, kada turi atiduoti tekstą redakcijai. Kartais tas terminas būna vos kelios valandos. Tai reiškia, kad turi skubėti ir realiai net nekontroliuoji nuo tavęs nepriklausančių faktorių (ar pašnekovas sutiks kalbėtis tokiu metu, kai redakcijai reikia; ar apskritai kalbėsis; ar neišlįs nenumatytų aplinkybių, kurios situaciją apvers aukštyn kojomis, ir panašiai). Tai reiškia užsitęsusią, įsisenėjusią stresinę situaciją, prie kurios priprasti neįmanoma, nes stresas kaskart – vis kitokio pobūdžio. Kaip tvirtina amerikiečių statistika, žurnalistai pagal nervinio išsekimo laipsnį yra treti iš visų profesijų. Gyvenimo pabaigoje jie dažniau už kitų profesijų atstovus vartoja antidepresantus, gydosi nuo nervinio išsekimo klinikose ar net baigia gyvenimą savižudybėmis. Iki 40 – ies metų savo organizmo atsparumo sąskaita stresą paprastai pavyksta sukontroliuoti. Vėliau nusialinama vis stipriau…
-Kiek jūsų savijautai ir anksčiau pasireiškusioms sveikatos problemoms galėjo turėti įtakos darbas ir, be abejo, didžiulis kūrybinis aktyvumas?
-Iš prigimties esu atsiskyrėlė ir lėtadarbė. Profesija privertė išmokti dirbti greitai ir bendrauti su daugybe žmonių. Jų tipai ir pažiūros bei nutikimai kartojasi, o kai kurie žmonės net nesuvokia, kodėl jie kalbasi su žurnalistu ir kas po to nutiks. Be to, žmonės dažnai meluoja, pateikia iškreiptus faktus, nesupranta, jog žurnalistas nėra Dievas ir negali numatyti, ką sakys pašnekovo kaimynai arba giminaičiai. Žmonės nėra savikritiški, niekada nekaltina savęs – jie visada mano, kad specialiai kas nors jiems „pakišo kiaulę“. Todėl žurnalistas niekada nežino, kas bus rytoj – ar eis į teismą, ar sulauks kokio apsiseilėjusio herojaus „dėkingumo vizito“. Kadangi žurnalistai bendrauja su nepaprastai daug žmonių, jų sveikata negali būti gera. Žurnalistams paprastai nelieka laiko pailsėti. Vėžys, kurį kadaise įveikiau, man nepasikartojo, bet poilsio ir miego trūksta nuolat, ir tai sveikatai negali neatsiliepti.
-Kiek, kovojant su sunkiomis ligomis, žmogui padeda vidinis nusiteikimas, tikėjimas, kad „viskas bus gerai“?
-Mano nuomone, joks pozityvumas nepadės, jei diagnozė bus sunki ir medicina neturės priemonių ligą išgydyti, arba jei ta liga bus užleista. Labiausiai padeda blaivus, racionalus savo sveikatos būklės suvokimas ir logiški veiksmai, kurių reikia, kad būklė pagerėtų. Pasakysiu, kas tokiu atveju nepadeda. Tai bereikalingas emocingumas, tuščias tryzniojimas, aimanos, guodimasis – visa tai tik dar labiau nualina ir taip išsekusį organizmą. Pasveiksta tie, kurių diagnozė nėra mirtina ir kurie pajėgia atlikti tai, ką privalo atlikti besigydydami.
-Kaip dažnai lankotės poliklinikoje? Ar tai yra ta vieta, kurioje atsiduriate tik, kaip sakoma, „iš reikalo“, o gal, pajautusi menkiausią negerumą, nedelsiate…
-Aš į polikliniką vaikštau reguliariai – tikrinuosi sveikatą, pasikonsultuoju su dviem skirtingais gydytojais (jei situacija kebli), visada išsiaiškinu, kiek metų medicininei technikai, kuria mane ruošiasi tirti ir kur Lietuvoje yra moderniausia medicininė įranga. Gydymasis juk nėra saviveikla.
-Kokia, jūsų akimis, šiandien Lietuvoje yra medicina, kokie medikai mus gydo? Ar gydytojai vienodai rūpestingi eiliniams pacientams ir elito atstovams? Kokia jūsų patirtis šiuo klausimu?
-Nežinau, kaip nutinka „neelitui“ ar „pseudoelitui“. Sveiko proto žmogus turi bandyti suvokti, kokia jo būklė ir išsireikalauti, kad būtų gydomas ne bet kaip. Kadangi mano kortelėje parašyta, kur ir kuo dirbu, jokių problemų kol kas nepasitaikė.
-Kaip gydotės lengvai sunegalavusi (prasidėjus slogai, kosuliui, pakilus temperatūrai, suskaudus skrandį ir pan.) – gal pirmiausia į galvą šauna močiutės, mamos patarimai? Gal namie pasigaminate mikstūrų iš vasarą pievose prisirinktų vaistingųjų augalų?
-Ne, aš nieko negaminu namuose – net valgyti (juokiasi), o labiausiai pasaulyje nemėgstu klausytis, ką man patarinėja kaimynės arba giminės. Einu pas gydytoją, išklausau, ką siūlo, perskaitau internete, ką tai reiškia. Jeigu suabejoju vieno gydytojo nurodymais, einu pas kitą. Visokių žolių prisirinkti reikia laiko, o aš jo neturiu. Gal, kai galutinai pasensiu ir neturėsiu už ką pirkti vaistų, imsiu gydytis ramunėlėmis (kvatoja). Nes jas pažįstu. Kitų augalų – nelabai…
-O kaip vertinate netradicinės medicinos atstovų gebėjimus?
-Tiek dar nekuoktelėjau, kad pamiščiau dėl netradicinės medicinos. Ką tik nugirdau istoriją, jog vieno garsaus žmogaus žmona tol gydėsi pas aiškiaregę, kol gimdos kaklelio vėžys perėjo į paskutinę stadiją. Nuo kvailumo, sakoma, vaistų nėra.
-Dabar labai madinga kliautis ir įvairiais prietarais, gamtos reiškinių, nežemiškų galių poveikiu. Pavyzdžiui, sveikata bus puiki, jei lova miegamajame bus pastatyta būtent prie tos sienos ir tokiu, o ne kitokiu kampu; galvos neskaudės, jei ryte tris kartus didžiuoju pirštu apvesite apie kairę ausį… Tikite tuo?
-Baldų vieta, manau, turi reikšmės, taip pat ir namo vieta gali turėti įtakos jame gyvenančio žmogaus sveikatai. Aišku, kad bus blogai, jei namas bus pastatytas šalia gatvės arba ant kokio požeminio upelio, kuris kadaise buvo užverstas… Tai fizika, o ne išmislas. Bet žmonės dažniausiai neturi sąlygų rinktis. O štai man, pavyzdžiui, gerai savijautai turi reikšmės tyla ir devynios valandos miego. Retai galiu sau leisti tiek miegoti. Tai reiškia, jog gyvenu ne pagal savo organizmo poreikius ir jį metodiškai ardau.
-Yra žmonių, kurie prastai jaučiasi, bet nelaiko tai rimtu sveikatos sutrikimu ir vizitą pas gydytoją atidėlioja…
-Pažįstu daug žmonių, kuriuos kamuoja nerimas. Nerimas yra susirgimas, kurį sukelia įvairios priežastys – dažniausiai pernelyg didelis darbo krūvis, lėtinis stresas ir nemokėjimas atsipalaiduoti. Gydytojai neturėtų numoti ranka į žmones, kurie nepajėgia susidoroti su liguistomis savo būsenomis. Tai psichiatrų ir psichologų sritis, ir tokius pacientus būtina pas šiuos specialistus nukreipti.
-Audronės Urbonaitės sveikatos formulė…
-Kuo mažiau kontaktų su žmonėmis, ilgi pasivaikščiojimai lauke, tylos dienos, kai neatsakinėji net į telefono skambučius. Ir… žurnalistikos pasiuntimas toli toli…
-O kaip gi knygos, kurios dažnam kūrėjui – lyg efektyviausiai vaistai nuo visų užklumpančių negerumų?
-Taip, knygas skaityti – didelis malonumas ir atgaiva pavargusiai sielai…
Kalbėjosi Virginija Grigaliūnienė
Audronės Urbonaitės mėgiamiausių knygų šešetukas:
Helga Volmer. Jaučiuosi visiškai išsekusi. “Sudegimo” sindromas
Aaron T.Beck. Kognityvinė terapija ir emociniai sutrikimai
Thomas L.Friedmam. Lexus ir alyvmedis. Suprasti globalėjimą
Hector Malo. Be šeimos
Haruki Murakami. Kafka pakrantėje
Arūnas Sverdiolas. Apie pamėklinę būtį
Audronės Urbonaitės parašytos knygos:Posūkyje – neišlėk. Novelių romanas (2005)
Cukruota žuvis. Romanas (2012)
Žydiškų daiktų kambarys. Romanas (2014)
Posūkyje – neišlėk. Novelių romanas, pakartotas leidimas (2015)
Mano didžioji Nuodėmė, žurnalistika. Publicistikos knyga (2015)
Nuotraukose: Rašytoja ir žurnalistė, ,,Lietuvos ryto” bendradarbė Audronė Urbonaitė
www.15min.lt