1956 metų ankstyvas ruduo. Mums, Universiteto pirmakursiams arba „fuksams“, visai grupei pirmą kartą pasitaikė proga aplankyti Dailės muziejų. Tada jis dar buvo senojoje Vilniaus rotušėje. Ten tuo metu veikė jubiliejinė Antano Žmuidzinavičiaus tapybos paroda. Koks buvo mūsų nustebimas, kai ekspozicijos gidu prisistatė pats dailės patriarchas! Nors žilaplaukis ir su ilgoka balta barzda dailininkas visai neatrodė pabaigęs aštuntą dešimtį. Guvus, nė kiek nesukumpęs, nuolat šmaikštavo.
– Pažiūrėkite į šitą Neringos kopą. Ji gali pasirodyti lyg tikras kalnas. Aš ją tyčia gerokai padidinau. Kad būtų įspūdis, jog mes ir Lietuvoje turime rimtų kalnų. Būtų patikę mano jaunystės draugui Kastukui. Jis mėgo piešti kalnus, nors kilęs iš tos pačios Dzūkijos, kaip ir aš.
Kastuku garbusis lietuviškojo peizažo maestro vadino Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, už kurį tebuvo metais jaunesnis ir artimai draugavo. Tą pirmąjį studijų rudenį tikrai negalėjau žinoti, kad po devyneto metų, taip pat rudenį, vėl teks susitikti su Antanu Žmuidzinavičiumi. Šį kartą tiesioginė susitikimo priežastis – pats M. K. Čiurlionis. Jo devyniasdešimtmečio proga atminimo vakarą surengė TSRS rašytojų sąjunga. Jos prašmatnių rūmų A. Gerceno gatvėje vestibiulyje buvo pakabinta M. K. Čiurlionio paveikslų reprodukcijų paroda. Ją sukomplektuoti ir pristatyti į Maskvą buvo pavesta Dailės muziejaus restauratorei (vėliau žymiai paveldosaugininkei) Gražinai Drėmaitei. Man teko tą įvykį nušviesti Lietuvos žiniasklaidai.
Atminimo vakaras prasidėjo maskviečiams labai neįprastai. Atsiskleidus uždangai, žiūrovai neišvydo įprastinio prezidiumo stalo su raudonu audeklu, o už jo – garbingų gyvų biustų rinkinio. Scenos viduryje stovėjo vienišas juodas rojalis. Prie jo atsisėdo garsiausias to meto mūsų kompozitorius Balys Dvarionas ir paskambino M. K. Čiurlionio preliudą. Po to uždanga užsiskleidė ir kai po kelių minučių vėl prasiskyrė, scenoje pasimatė žemas stalelis ir už jo – kėdžių puslankis. Jas užėmė Rusijos ir Lietuvos menininkai, valdžios funkcionieriai.
Vakarą pradėjo ir vedė žymus to meto rusų rašytojas Konstantinas Simonovas. Po keleto kalbėtojų jis suteikė žodį senutėliui Peterburgo universiteto profesoriui (pavardės nebeprisimenu). Akademikas papasakojo, kokį netikėtą įspūdį jam paliko 1908 metais matyta paroda ir jos kūrinių autorius Čiurlianis. Senasis Peterburgo inteligentas pabrėžtinai tarė „a“ vietoje mums įprastosios „o“ Čiurlionio pavardėje. Ją jau mūsiškai pasakė į tribūną pakviestas TSRS dailės akademijos narys Antanas Žmuidzinavičius, be jokio popierėlio vaizdingai papasakojęs apie savo jaunystės draugą Kastuką.
Vakaras baigėsi. Rūbinėje nusidriekė ilga žiūrovų eilė. Atstu nuo jos vienišas stovėjo mūsų garbusis dailininkas. Priėjes prie jo tariau:
– Profesoriau, keista, kad jūsų niekas iš rengėjų nepalydi.
– Tai kad aš čia atsiradau atsitiktinai. Atvažiavęs į Dailės akademijos sesiją, išgirdau apie Kastuko atminimo vakarą ir atėjau. Pamatę pakvietė pasisakyt.
– Duokite, prašau, savo numeriuką.
Žinodamas anų laikų maskvietiškus papročius, drąsiai prasispraudžiau į eilės pradžią ir garsiai paleidau kakarinę:
– Leiskite paimti paltą gerbiamam akademikui! – žinoma neužmiršdamas pridėti ir savo numeriuko.
Apsirengę išėjome į gatvę, tiesiai į lipnią spalio pabaigos šlapdribą. Neramiai galvojau, kaip reikės nusigauti iki „Maskvos“ viešbučio, kur buvo apgyvendintas akademikas. Tais laikais „didžiojoje“ sostinėje net telefonu užsakyto taksi automobilio tekdavo laukti nemažiau valandos. Tačiau – o stebuklas! – vos pakėliau ranką, ir sustojo mašina su žalia lempute už stiklo, kas reiškė, kad mus priima. Automobiliui riedant Maskvos gatvėmis ir pro Raudonosios aikštės pakraštį, profesorius Antanas Žmuidzinavičius pasakojo apie susitikimus su Julija Žemaite, Jonu Jablonskiu, Jonu Basanavičiumi ir kitais jo jaunystės laikų amžininkais.
Kai pasiekėme viešbutį, palydėjau profesorių iki jo numerio šešioliktame aukšte. Norėjau padėti jam nusivilkti sunkoką paltą su balzgano karakulio apykakle, tačiau profesorius nuo paslaugos mitriai išsisuko ir pats pakabino drabužį į sieninę spintą:
– Pagalbos nereikia. Man dabar trečia jaunystė. Ar nepalaikytumėt kompanijos išgerti arbatos po maskvietiškos pagelos? Čia pora aukštų žemiau yra neblogas bufetas.
– Mielai, profesoriau.
Kai nusileidome į bufetą ir atsisėdome prie stalelio, buvo be dvidešimt vienuolikta vakaro. Didelės tuštokos salės pakraštyje šnekučiavosi keletas padavėjų. Tačiau per porą minučių prie mūsų niekas nepriėjo. Tada pakilau ir nuėjau prie tų pašnekovų.
– Norėtume gauti arbatos ir po kokią bandelę, – tariau.
– Vienuoliktą užsidarome ir jau nebeaptarnaujame, – pasakė orus padavėjas.
– Bet mums tik arbatos. Iki vienuoliktos tikrai atsigertume.
– Mes taip pat žmonės. Turime teisę į poilsį. Restoranas pirmame aukšte veikia ilgiau.
– Bet man nepatogu aukštyn žemyn tampyti garbingą akademiką.
– Tai jūsų problema.
Po tokio atsakymo įtūžęs sušnypščiau:
– Jeigu jūs tučtuojau neatnešite poros stiklinių arbatos, rytoj nemaloniai kalbėsitės su savo vadovybe, aišku?
Grūmojimas paveikė, arbata kaipmat atsirado ant mūsų stalelio. Mes ją išgurkšnojome neuždelsdami nė minutės. Paskui pakilome į profesoriaus numerį ir dar gerą pusvalandį šnekučiavomės. Jis pakvietė į svečius, kai būsiu Kaune, žadėjo parodyti „mielus kipšiukus“. Negalėjau žinoti tada, kad mums matytis lemta paskutinį kartą, nes po dešimties mėnesių profesorius iškeliavo pas savo jaunystės bičiulį Kastuką. Dabar jiedu vėl artimoje kaimynystėje, vos per neplačią V. Putvinskio gatvę – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus ir Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus su jo garsiąja velnių kolekcija.
Vilnius, 2015 04 18