Ar kada stebėjote žmogų, stovintį prieš fotoobjektyvą? Dažniausiai – įsitempęs, nes nepasitiki savo išvaizda, ir dirbtinai šypsosi, nes nori atrodyti gražesnis. Nenuostabu, juk nuotraukoje transliuojame žinią apie save. Tai dalis komunikacijos – kokį tavo atvaizdą pamatys kiti, tokią nuomonę apie tave susidarys.
Neatsitiktinai nuo seno didikai samdydavo geriausius dailininkus, kad šie nutapytųjų šeimos narių portretus, reprezentuosiančius giminę būsimoms kartoms. Nelengva užduotis – pavaizduoti be fantazijų, bet jei pozuotojui pasirodys, kad jo nosis ilgesnė nei jis pats mato veidrodyje, dvaro menininkas bus išspirtas į gatvę. Nė kiek ne lengviau netolimoje praeityje buvo fotografams, kai į studiją įvirsdavo įnoringos damos įsiamžinti su grožio „korekcijomis“.
Šiuolaikinis pasaulis diktuoja modernius sprendimus. Telefonai su kokybiška priekinio vaizdo kamera išlaisvino nuo pozavimo kančių. Dabar gali darytis šimtus ar tūkstančius dublių, kol būsi patenkintas rezultatu. Juolab kad atsirado teleskopinis telefono laikiklis – kaip ilgesnė ranka: nuotrauka atrodo natūrali, tarsi fotografuota kito žmogaus.
Taip gimė šiuolaikinis produktas – asmenukės, arba autoportretinės nuotraukos. Komunikacija baigėsi. Asmenukės keliauja į socialinius tinklus, kur draugai dažnai susitinka, draugauja, pykstasi ir išsiskiria nė karto vienas kito realiai nematę. Iš esmės bendrauji tik su savimi, nes sėdi vienas priešais monitorių, krauni į internetą savo asmenukes ir apžiūrinėji svetimas.
Nemanau, kad tai psichinis sutrikimas, nors kiekvienai naujai madai ar manijai galima pripaišyti medicininį „F“ kodą. Bet kai ieškant informacijos atverti internetinį puslapį ir pirmiausia iššoka langeliai su asmenukėmis (žmonėmis, kurie „mėgsta“), tiesą sakant, tai jau varo į neviltį.
Jau net įsigalėjo ir specialūs terminai, nusakantys asmenukių pobūdį pagal fotografijos rakursą ar foną. Į terminus nesigilinsime, nes lietuvių kalbos komisija dar nesugalvojo naujadarų. Šį pavasarį tik metukai sukako ir angliško „selfie“ lietuviškajam atitikmeniui „asmenukė“.
Įdomiau tai, kad pozavimo maniera tampa štampais, suvienodinančiais visus socialinių tinklų vartotojų veidus. Jau nemadinga maivytis kaip ančiukui su atkištomis lūpomis, dabar visi išpučia akis ir išsižioja tarsi būtų nustebę.
Visi kaip vienas – štai kur fenomenas: surinkus viso pasaulio asmenukes ir užkasus jas, atradusioms ateities kartoms tai būtų neįmenama mįslė, prilygstanti beveidei Terakotinei armijai.
Nuotraukoje: Publikacijos autorė Rita Šemelytė, žurnalo ,,Šeimininkė” žurnalistė, LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos ,,Gintarinio parkerio” laureatė