Kas yra tarptautinė mugė? Nesvarbu kokia – pramonės, žemės ūkio ar knygų? Tai iš esmės turgus, kuriame vieni siūlo savo gaminius ar kūrinius, o kiti žiūri, kaip kuo geresnes prekes kuo pigiau įsigyti. Tačiau tarptautinės mugės yra ir gera proga pasirodyti tiems, kas mėgsta viešumą – artistams. politikams, menininkams, rašytojams ir šiaip keistuoliams. Didžiosiose mugėse, kaip taisyklė ir neišvengiamai, veikia spaudos (šiais laikais būtų geriau sakyti – žiniasklaidos) centrai. Man nekartą teko dirbti tokiuose centruose, rengti pasakojimus Lietuvos spaudai ir radijui, pergyventi kai kuriuos nestandartinius ir net komiškus nutikimus. Šiandien vienas jų iškyla atmintyje iš tolimesnės praeities.
1975 metų rugsėjo devintosios vakaras. Maskvos senoji Kijevo geležinkelio stotis. Sėdame į traukinį, kuris važiuos iki Romos, bet mums teks išlipti gerokai anksčiau – dar buvusios Jugoslavijos sudėtyje Kroatijos sostinėje Zagrebe. Ten pasieksime tarptautinę mugę, kur TSRS paviljone bus taip pat įrengtas Lietuvos skyrius. Susipažįstu su bendrakeleiviais. Trivietėje kupė iki Zagrebo teks riedėti su kroatų kalbos redaktore Tatjana Zobkova ir tos pačios Sąjunginio radijo jugoslaviškosios redakcijos diktoriumi slovėnu Petru Kogojumi.
Mes su Tatjana vykome į mugę, o Petras – atostogų į gimtinę. Ją jis paliko senokai, kai gavo kvietimą dirbti Maskvoje, o pirmąkart į Rusijos sostinę buvo patekęs dar keturiasdešimt septintaisiais, kaip jauniausias buvusių partizanų delegacijos narys. Delegacija buvo pakviesta į priėmimą Kremliuje. Susitikimo kulminacija – trys bumbtelėjimai į grindis ir garsus šūksnis: „Tovarišč Josif Visarionovič Stalin!“ Pasirodęs menėje, Kremliaus šeimininkas pirmiausia priėjo prie jugoslavų grupės, kurios priekyje stovėjo pats jų vadovas Josipas Broz-Tito.
Tada Maskvos ir Belgrado santykiai buvo dar labai šilti, bet netrukus atvėso, kai Jugoslavijos vadovybė panūdo būti savarankiškesnė, negu norėtų „proletariato vadas“. Stalinas paspaudė ranką ir Petrui Kogojui, kuris įsidėmėjo skvarbias akis ir raupų išvarpytą ūsuotą veidą. Klausydamasis Petro Kogojaus pasakojimo, dar nežinojau, kad po keleto dienų iš visai arti turėsiu progą pamatyti garsųjį Stalino oponentą Jugoslavijos prezidentą, maršalą Josipą Broz-Tito.
Spaudos centre teko smarkiai suktis ne tik mugės darbo valandomis, bet ir daug papildomai. Nuolat rasdavo priežasčių pas mus apsilankyti kitų šalių žurnalistai. Ne tiek dėl kokios nors svarbios jiems informacijos, kiek žinodami, kad nebus išleisti „sausomis“, o nešykščiai pavaišinti. Centre mes dirbome gal šešetas, po tiekos metų gerai nebeprisimenu. Tik žinau, kad paeiliui po dieną mums tekdavo budėti ir priiminėti svečius. Su jais kartu kilnojant taureles, į pamainos pabaigą jau pasijusdavai neblogai įšilęs, tačiau privalėjai išsilaikyti „geros formos“. Jos reikėjo ne tik rašant apžvalgas ar reportažus, bet ypač – fotografuojant. Juk aplink judant ir šurmuliuojant daugybei žmonių, buvo svarbu maksimaliai koncentruotis svarbiam kulminaciniam momentui.
Tada dar nebuvo automatiškai ryškumą nustatančių kamerų, “fokusuoti“ tekdavo žaibiškai, nepamiršti parinkti reikiamą diafragmą ir išlaikymą. Gerai, kad fotojuostos nebuvo brangios, tai pleškindavome be gailesčio kadrą po kadro.
Vieną pavakarę per paviljono radiją išgirdome pranešimą, kad kitą dieną mugėje lankysis Jugoslavijos prezidentas Josipas Broz-Tito. Plieninis rūsčios damos balsas įsakmiai skelbė: „Rytoj į mūsų paviljoną atvyks SFRJU prezidentas maršalas Josipas Broz-Tito. Fotografams ir operatoriams galima būti ne arčiau kaip keturi metrai nuo vyriausybinės delegacijos. Prašome laukti naujų nurodymų ir jais vadovautis“.
Ypač rėžė ausį tas raidžių rinkinys „SFRJU“, o ne turėję būti pilni žodžiai „Socialističeskaja federatyvnaja respublika Jugoslaviji“ („Socialistinė federacinė Jugoslavijos respublika“). Tačiau nurodymų reikia laikytis, o tas keturių metrų saugos atstumas nenugąsdino. Vadinasi užteks paprasto „penketuko“, tai yra, objektyvo su 5 cm židinio nuotoliu. Taip kitą rytą, eidamas į spaudos centrą, ir padariau – pasiėmiau du „Kijevus“ (vieną – su juodai balta juostele, kitą – spalvotoms skaidrėms).
Pagaliau plieninis balsas per garsiakalbius praneša, kad į mugę atvyko „SFRJU prezidentas“ ir jį lydinti delegacija. Naujas perspėjimas: prie atvykėlių negalima artintis arčiau, kaip per aštuonetą metrų. O pas mane – tik „penketukai“, nes nepatogų ilgoką teleobjektyvą palikau viešbutyje. Kaipgi reikės „portretuoti“? Dar pranešimas: prezidentas aplankys tik keletą pasirinktų paviljonų, tikimasi, jog užsuks ir į mūsiškį. Taip ir įvyko, kai gretimai sustojo trinaris autotraukinukas. Viduriniame atvirame vagonėlyje – Jugoslavijos prezidentas ir trečioji jo žmona Jovanka, gausios pavaldinių ir apsaugininkų palydos apsupti.
Įžymioji pora, išlipusi iš transporto ir lydinčiųjų puslankiu gaubiama, lėtai žingsniuoja per paviljoną, kartais stabtelėdama prie stambesnių technikos eksponatų. Prieš ją, nepažeisdama aštuoneto metrų „saugos zonos“ atatupsta slenka fotoreporterių ir operatorių govėda, nuolat spragsėdama, blyksėdama ir zirzindama savo aparatais. Laikas nuo laiko aš atsilieku nuo tos kolegų grupės ir, vienas, atsidūręs draudžiamoje artumoje, be atadvasio tratinu abiem kamerom.Staiga pajuntu trumpą, lyg blyksnis, ir labai stiprų smūgį į dešinį šoną. Smūgiuota itin profesionaliai, išmanant, per kokį nervą nykščiu galima „atjungti“ neklaužadą. Akimirkai prarandu sąmonę, bet to užtenka, kad atsilikčiau nuo „optinės grupės“ ir atbulom įvirsčiau į didelę rėčką su kažkokiais žaliais augalais. Laimei, ten nebuvo vandens, o tik minkštas dirvožemis. Kol išsiropščiau, kol nusipurčiau žemes, svečių ir fiksuotojų minia nuėjo tolyn, o į ją nebebuvo įmanoma įsisprausti.
Tačiau likimas man buvo maloningas, nes nuskubėjęs į Lietuvos skyrių, ten vėl sulaukiau tų garbingų lankytojų. Siauresnėje patalpoje anie draudimai buvo nebeįmanomi ir atsifotografavau iš poros trejeto metrų, kiek tinkamas. Toks buvo mano vienintelis susitikimas su „SFRJU prezidentu“ ir jo žaviąja žmona, kuri savo vyrą pergyveno trim dešimtmečiais, mirė 2013 metais nebegarbstoma bei visų pamiršta.
2015 03 19
Nuotraukoje: Prisiminimų autorius, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys Povilas Sigitas Krivickas Ričardo Šaknio nuotr.
Dailininko Algimanto Snarskio (laikraštis ,,Ūkininko patarėjas”) piešiniai ,,Kas tu per paukštis” ir ,,Paparacis”