LŽS Kauno apskrities skyriaus žurnalistikos senjorų klubo MES nariai kiekvieno mėnesio šešioliktą dieną renkasi tradicinėje sueigoje. Kauno žurnalistų namuose kalbasi, diskutuoja aktualiausiais tuo metu miestui ir respublikai klausimais, nevengia aštresnių problemų analizės.
Šį kartą kauniečių žurnalistikos senjorų susitikimas buvo neeilinis – būtent tą dieną pagerbėme knygnešius, kurie po 1863 metų sukilimo prieš Rusijos imperijos priespaudą ir šiai uždraudus lietuvišką spaudą, Lietuvoje platino jau užsienyje spausdinamus laikraščius ir knygas.
Tai buvo žūtbūtinė lietuvių tautos kova už gimtosios kalbos išsaugojimą – jos neišgąsdino nei kalėjimų grėsmės, nei tremtys į Sibirą, nei žūtys. Daugiau kaip keturiasdešimt metų šios garbingos kovos už mūsų tautos išlikimą vėliavnešių – knygnešių (manoma, kad jų buvo per 2000!) carinė valdžia neįstengė palaužti, ir 1904 metais buvo priversta tą draudimą atšaukti. O tauta, pagerbdama bebaimius lietuviškos spaudos platintojus, tautos budintojus, vieno žinomiausių knygnešių J. Bielinio gimtadienį – kovo šešioliktąją paskelbė Knygnešio diena.Kalbėdamas apie knygnešystę ir knygnešius, klubo MES pirmininkas Vladimiras Beresniovas (nuotraukoje) senjorus nustebino pateikęs šūsnį išsaugotų jau nuo laiko tėkmės pageltusių leidinių. Kolega akcentavo, kad keturi dešimtmečiai įtemptos kovos už lietuviško rašto ir žodžio išsaugojimą gelbėjo Lietuvą, kad ji ,,neištirptų” šimteriopai gausesnėse kaimynystėje esančiose tautose. Ir priminė, kad knygnešystė vyko tik pas mus, Lietuvoje. Neveltui UNESKO ją įvertino kaip unikalią ir pasaulyje neturinčią atitikmenų.
Buvo įdomi ir antroji žurnalistikos senjorų pokalbio dalis – apie Lietuvos šiuolaikinės architektūros pliusus ir minusus. Gvildendamas šią problemą, skulptorius, senjorų klubo narys Juozas Ruzgas atkreipė dėmesį, kad kiekvienas laikmetis turi savo išraiškos formas, kurios įgyvendinamos naudojantis šių dienų pažangiausiomis technologijomis ir medžiagomis. Todėl ji įvairi, mėginanti prisitaikyti prie mūsų gyvenimo būdo ir visuomenės filosofijos.
Sukuriama daug unikalių, išliekamosios vertės turinčių darbų. Bet dar vis kuriama ir tokių, kuriais, atrodo, tiesiog tyčiojamasi iš visuomenės. Anot grafiko K. Ramono, tokie darbai atstovauja „kosmopolitinę griovimo, antimeno srovę, atėjusią iš Vakarų. Tai baisus nihilizmo, netikėjimo ateitimi simbolis, nieko bendro neturintis su estetika ir harmonija. Čia kaip satanizmas, kuris griauna viską, kas šventa“.
Juozas Ruzgas (nuotraukoje) paminėjo ir skulptoriaus V. Urbanavičiaus skulptūrą „Krantinės arka”, kuri jau prieš šešerius metus (!) pastatyta Vilniuje, Neries krantinėje ir dar iki šiol šokiruoja čia apsilankiusius. Nors yra nemažai žinomų specialistų, meno žinovų, skulptorių neigiamų atsiliepimų apie šį „kūrinį“. Štai, skulptorius A. Ambraziūnas šio vamzdžio negalėjo pavadinti skulptūra. „Tai tik provokacija, ir tokiam menui aš nepritariu“, tapytojas A. Stasiulevičius: „ Romėnai, graikai arkas statė pergalėms pažymėti. Tokios arkos stovi Paryžiuje, Berlyne. Nejaugi mes iš kanalizacijos vamzdžio padarėme arką, skirtą tūkstantmečiui?“
Grafikas K. Ramonas taip pat spaudoje atkreipė visuomenės dėmesį, kad „norint griauti valstybės pamatus, pirmiausia griaunama kultūra. Juk ir barbarai, užpuldavę kitas tautas, pirmiausia griaudavo meną“. Bet kažkodėl šių žinomų žmonių teiginių iki šiol negirdi Vilniaus valdžia. Už šį „kūrinį“ autoriui sumokėjusi net 100.000 litų, nejaučia jokios širdies graužaties. Anaiptol!
Už pastatytą surūdijusį kanalizacijos vamzdį Neries krantinėje Vladas Urbanavičius buvo nominuotas net… Nacionalinei kultūros ir meno premijai neatsižvelgus, kad menininkai buvo surinkę per 200 parašų reikalaujant tą „skulptūrą“ … demontuoti. Bet ji tebestovi dar vis…
… Kauniečių žurnalistikos senjorų klube MES įvairiais klausimais vykstančios diskusijos visada būna įdomios. Todėl kviečiame jose dalyvauti ir kitus žurnalistikos veteranus, kurie dar nėra klubo nariai.
Vladimiro Beresniovo ir Ričardo Šaknio nuotraukos