„Peržengti Rubikoną“ yra populiari idioma, reiškianti pereiti punktą, nuo kurio nebegrįžtama. Rubikonas senovėje buvo riba tarp Romos miesto teritorijos ir Romos provincijos Cizalpinės Galijos. Romėnų teisė draudė karo vadams įžengti į Romos miesto teritoriją su kariuomene. Julijus Cezaris su savo legionais perėjo upę 49 m. pr. m. e., taip paskelbdamas karą, atvedusį jį į valdžią. Prie kranto jis, tariamai, pasakė „Burtas mestas“.
Prancūzijoje irgi mestas burtas. 2015 m. sausio 7 d jį mėtė prancūzų satyrinio savaitraščio „Charlie Hebdo“ leidėjai. Šis savaitraštis anksčiau ne kartą yra paskelbęs pranašo Mahometą pašiepiančių karikatūrų, o jo naujausio numerio, išleisto tą sausio trečiadienį, viršelyje pranašas pavaizduotas laikantis užrašą „Je Suis Charlie“ (Aš esu Charlie). Viršelio antraštė skelbė „Viskas atleista“.
Pranašo atvaizdas papiktino daugelį musulmonų, kadangi islamas neleidžia vaizduoti Mahometo, ir išprovokavo protestus Azijoje, Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Per kai kuriuos iš jų neapsieita be žmonių aukų. Nors Iranas pasmerkė žudynes Paryžiuje, tačiau taip pat išreiškė nepasitenkinimą naująja pranašo karikatūra.
Žurnalo redakcija patyrė jau du teroristinius aktus – 2011 ir 2015 metais Tai buvo reakcija į išspausdintas pranašo Mahometo iliustracijas. Paskutinio teroro akto metu žurnalo redakcijoje buvo nužudyti 10 darbuotojų, tarp jų ir redaktorius, taip pat 2 policininkai, saugoję redakciją.
Gyvenimas keičiasi. Sovietų Rusijoje irgi buvo juokiamasi iš Dievo, tačiau bent padorumo ribose. Dėl Mahometo satyros žuvo ne tik humoro puoselėtojai, dėl to žuvo ir nekalti žmonės, papuolę ant mirties tako. O ar to reikia? Nejaugi XXI amžiuje žiniasklaida priėjo beprotystės ribą, kai nieko nėra švento.
Kiekvienas žmogus gali turėti savo idealą ir ne tik siekti jo, bet jį ir ginti, kaip pvz. religiją, motiną, tėvynę. Juk yra sakoma, kad negalima juoktis iš žmonių jausmų, tad jei žurnalistas juokiasi iš tokio žmogaus jausmo, tai jis jau peržengia visas ribas. Katalikui juk yra nemalonu, kai juokiamasi iš Kristaus, Šv. popiežiaus, tautos išrinkto prezidento. Kai valdininkas ar jo priimtas įstatymas išjuokiamas, tai sveikintina, bet ir tai tam tikrose ribose. Juk visi žmogaus sukurti dėsniai, įstatymai turi ribas. Tik pats pasaulis begalinis.
Ar spaudos laisvė ir demokratija reiškia, kad galima juoktis iš visko, kad pasaulyje nėra jokios moralės, jokios ribos. At taip suprantama spaudos laisvė? Gal galima švankiai (necenzūriškai) pasijuokti ir iš
savaitraščio Charlie Hebdo“ žurnalo redaktoriaus Stéphane Charbonnier mamos, tėčio, brolio ar sesers? O gal ir iš jo mirties? Jis gi neužpyks, juk spaudos laisvė, tuo pačiu ir žodžio laisvė. Jei žmogus įsižeidžia dėl straipsnio ar žodžio, tai jau jis užgniaužia demokratiją?
Tiesa, jis, europietis, gali paduoti tokį laikraštį ar žmogų į teismą. O teismas remsis demokratija, spaudos laisve ir įžeistas žmogus (nedemokratiškas) pralaimės. Ir štai tada neeuropietis sprendžia tą klausimą savo priemonėmis – ginklu. Žiauru! O įžeidinėti jo jausmus – demokratija? Nereikia tokios demokratijos, nereikia tokios spaudos laisvės. Viskas turi būti su saiku.
Taigi, ribą peržengė ne musulmonai, juos peržengė prancūzų satyrikai. Jeigu žmonės išeina į gatves protestuoti prieš tokias žurnalistų žudynes, tai dar nereiškia, kad jie nuoširdžiai protestuoja. Paklauskime, jeigu iš artimųjų satyrikai nešvankiai juoksis, ar jie bus patenkinti?
Musulmonai perspėja, palikite Mahometą ramybėje, tačiau to nepadarius, ateina keršto atpildas. Gal dabar galima pasijuokti iš satyrikų mirties. Dėl tyčiojimosi jie buvo nužudyti. Gal čia irgi juokas?
Lietuvos žurnalistai irgi nėra šventi. Jeigu žmogus viešas, tai galima pažiūrėti ir į jo lovą. Neseniai per TV buvo parodytos karikatūros, vaizduojančius sėdinčius pranašus, o popiežius – tiesiog…. tualete. Pasirodo teisus buvo buvęs Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas, uždraudęs žurnalistams fotografuoti tualete. Ant durų buvo užkabintas ženklas „Futografuoti ir filmuoti draudžiama“. Tuomet buvo šaipomasi, o dabar jau neima juokas. A. Valinskas tada buvo protingesnis už kai kuriuos žurnalistus, tačiau žiniasklaida ir šiandien dar neišmoko tos gyvenimo pamokos.
Kitas dalykas, kai satyriškai piešiami herojai, kurie savo veiksmams piktina žmones. Ir tai tik nepažeidžiant etikos reikalavimų. Talentingas tas satyrikas, kai gali suprasti, ką jis norėjo pasakyti, o ne vaizduojantis … „nuogą užpakalį”.Mano nuomone, prancūzų žurnalistai jau peržengė ne tik Rubikono upę, bet ir per Letos upę (mirusiųjų vėlės, paragavusios šios upės vandens, užmiršdavusios žemiškąjį gyvenimą) jau nuplaukė į Hados (požemio) karalystę…
Ričardo Šaknio nuotr.: Publikacijos autorius, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius. LŽS narys Aleksandras Vitkus
Vladimiro Beresniovo piešinys ,,Krepšinis lietuviams – antroji religija”