Rytis Kazlauskas, sporto komentatorius, ,,Žalgiris Insider” turinio vadovas
Mano draugaui Algiui Vilniujs įteiktas Lietuvos Respublikos piliečio pasas. Žiūrėjau, kaip Migracijos departamento darbuotoja padavė šviežiai pagamintą dokumentą ir galvojau: kaip gražiai apsisuko istorijos ratas.
Algio tėtis, taip pat Algis, būdamas paaugliu, kartu su šeima paliko Kauną, siekdami išvengti artėjančios Raudonosios Armijos. Atsidūrė Australijoje, kur vėliau susipažino su taip pat į Australiją kartu su mama emigravusia latve Benita. Reikėjo kurti gyvenimus iš naujo. Dar Lietuvoje krepšinį žaisti pradėjęs Algis jau 1956-aisiais atstovavo Australijos rinktinei.
Su Algiu vyresniuoju dar spėjau pabendrauti ir prieš šešerius metus apie jį parašyti straipsnį LRT portalui. Tėvui mirus, palaikėm ryšį su Algiu, o į dienos šviesą paleista istorija jau gyveno savo atskirą gyvenimą – per straipsnį Algį susirado jo pussesėrė Rima.
Labai džiaugiausi, kai Algis 2024-aisiais pirmą kartą atvyko į Lietuvą. Ryšys su Rima jau buvo puikiai užmegztas – Algis ne tik pas ją svečiavosi Vilniuje, bet ir daugiau sužinojo apie savo Lietuvoje likusią giminės dalį. Ne tik tai – su bičiuliu Australijos latviu Uldžiu Algis Latvijoje atrado ir kitą savo giminės dalį, jau iš mamos pusės. Vieną dieną tavo visas gyvenimas telpa Australijoje, o kitą – atveri dar niekada nepažinto, bet savitai artimo pasaulio duris už keliolikos tūkstančių kilometrų.
Beje, pirmosios kelionės metu Algis Kaune esančiam Krepšinio namų muziejui padovanojo tikrą savo šeimos relikviją – tėčio išsaugotą 1956 m. Melburno olimpinių žaidynių Australijos delegacijos švarką.
Tokių smagių procesų sniego gniūžtė toliau vyniojosi: Algis dar užpernai pradėjo Lietuvos pilietybės įgijimo procesą. Pernai pas Algį lankėmės Australijoje, atvėžėm į Lietuvą dokumentus, kuriuos reikėjo pristatyti Migracijos departamentui (norėčiau atskirai parašyti apie visus biurokratizmus, bet geriau net nerašysiu. Vien yra aišku, įrodyti, kad gali pretenduoti į lietuvišką pasą – darbas ne iš lengvųjų). Kaip ten bebūtų, pagaliau viskas sėkmingai finišavo su šiandien įteiktu pasu.
Taigi turim, nors ir taip turėjom, dar vieną lietuvį, bet dabar jau oficialiai. Kai Algis pradėjo savo kelionę lietuviškų šaknų link, stebėdamas ją iš šono, žavėjausi, kaip jis atranda mūsų šalį, susipažįsta su istorija, prisimena žodžius, mokėtus vaikystėje, mokosi naujų. Kaip Algis sakė, jis ir pats buvo nustebęs, kiek daug durų ir langų jam atsivėrė, kiek daug rado niekada nematytų giminaičių, tiesiog nusprendęs, kad nori geriau pažinti savo baltišką kilmę.
Ir čia ne pabaiga. Tokį pat pilietybės įgijimo procesą turėtų greitai susitvarkyti ir Algio sūnus, Christianas. Laukiam tolesnio mūsų šalies piliečių pagausėjimo!
